Metalo gaminiai Lietuvoje ir kalvystė

Tikroviškoji gyvenimo puse: dažnai buvo kalbama, kad kalviai uždirba dau­giau ir gyvena geriau, nei kai kurie kiti amatininkai. Tokias ir panašias nuomones teko girdėti įvairiose Lietuvos vietovėse ir iš Įvairaus am­žiaus žmonių. Objektyvumo dėlei reikia pabrėžti, kad kai kurie infor­matoriai sakė, jog siuvėjo ar staliaus amatas buvęs ne lik lengvesnis, bet ir pelningesnis už sunkų kalvio darbą; matyt, tūlas Š. labai neapsi­riko siuvėjus pavadindamas amatininkuos aristokratais.

Feodalizmo (cechinės kalvystės) laikais (XVI-XIX a.) kalvio amato mokydavosi gana ilgai, maždaug 4-5 ir net 7-erius metus. Į šį laiką įeidavo ir mokinio auklėjimui skirtas laikas. Pamatinis to auklėjimo uždavinys – tai paklusnumas: be atsikalbinėjimų ir prieštaravimų mo­kinys privalėjo vykdyti visus ir įvairius kalvio meistro ar net jo žmonos nurodymus (palaikyti tvarką kalvėje, atlikti namų ruošą). XIX a. ple­čiantis kapitalizmui ir augant kalvystės gaminių pareikalavimui, šis mo­kymosi laikas pastebimai trumpėjo. XIX a. pab.-XX a. pradžioje jau buvo nusistovėjęs maždaug 2-3 metų mokymosi laikas, Štai kaip to­kį mokymosi laiką apibūdino kalvis iš Suvalkijos A.Kilinskas (gim. 1893); j eigų mokinys buvo gabus, tai pakakdavo metų (o pavyzdžiui, Siau-liui iš Alsėdžių užteko tik 3-jų mėnesių!), o kitam reikėdavo ir2-jų ir 3-jų metų. Be to, nesant kalvių, už 2-3 metų mokslą reikėdavo mokėti gana brangiai (200-300 Lt). Kartais sulygdavo ir už mažesnę sumą. Tada, pavyzdžiui, po 2-jų mokslo metų reikėdavo dar vienerius metus atidirbti. Tiesa, XX a. 3 ir 4 dešimtmetyje gana dažnai jau antraisiais mokymosi metais kalvis meistras šiek tiek primokėdavo mokiniui už darbą. Drabužiai, apavas, paprastai būdavo mokinio. Nors išimčių pa­sitaikydavo. Pvz., XVIII a. Kelmės miesto kalvis įsipareigojo aprūpinti mokinį išeiginiais drabužiais, batais ir net nupirkti skrybėle, kad šis, atėjus šventadieniui, galėtų nueiti j bažnyčią. Tačiau tokių ar panašių atvejų pasitaikydavo labai retai.

Paprastai kalvystės mokydavosi iš geresnių, labiau pagarsėjusių kal­vių – kartais tame pačiame kaime, bet dažniau kur nors toliau – dvare ar mieste. Dažniausiai vienu metu kalvis turėjo vieną mokinį. Tačiau būdavo ir tokių atvejų, kai meistras, norėdamas tam tikros naudos, laikydavo vienu metu 2-3 ar net daugiau mokinių. Mokytojui kalviui :ai būdavo papildoma materialinė paspirtis ir, kas be ko, pigi arba nie­ko nekainuojanti darbo jėga. Kartais jauni energingi būsimieji kalviai mokindavosi gaminti turėklus, norėdami tobulėti, gilinti ir plėsti savo profesines žinias, mokėsi ne iš vieno kalvio, maždaug po metų eidavo pas kitą. Toks mokymasis pas keletą kalvių priminė senus ir gerus cechinės kalvystės mokymosi lai­kus bei aukštus jos reikalavimus.

Manau, kad verta prisiminti ir tokias būsimojo kalvio išbandymo detales. Kartais priimant mokytis būsimasis kalvis privalėjo viena ran­ka, nesvarbu kuria – kaire ar dešine, paėmęs už koto galo apversti aukš­tyn didįjį (5 kg) kūjį ir, kiek palaikęs, jį… pabučiuoti. Taip būdavo pa­tikrinamas mokinio rankų tvirtumas. Ne veltui būdavo sakoma: Gerą kalvį pažinsi iš jo rankų. (Tvirtesnicji kalviai lengvai lankstydavo pasa­gas ar sulenkdavo monetas pirštais). Be to, kartais mokinys privalėjo išlaikyti ir darbo laiko egzaminą. Vienas kitas meistras reikalaudavo, kad mokinys ateitų į kalvę dar neprašvitus (4-5 vai. ryte). Jis sakydavęs mokiniui, kad atėjęs vėliau – nieko neišmoksi. O kai kalvėje būdavo daug ir skubių darbų – tekdavo mokytis ir naktį, prie spingsulės, bala­nos ar lempos. Kartais toks ar į šį panašus mokslo, o iš esmės – sunkaus darbo, režimas būdavo įrašomas net į darbo bei mokymosi sutartį.