V.V. Landsbergis: Tėvynės dvasia įkvepia kurti

Šiandien, Vasario 16-ąją, Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti tikromis Lietuvos partizanų istorijomis paremtas Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio vaidybinis filmas „Poetas“.  Ta proga su abiem filmo autoriais pasikalbėjome apie filmo kūrybos užkulisius ir kurti motyvuojančią meilę Lietuvai.

Filmas „Poetas“ Vasario 16-ąją pradedamas rodyti neatsitiktinai. „Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji žymi dienas, kai mes, lietuviai, nebuvome praskydę „liurbiai“ ir padarėme kažką reikšmingo. XX amžiaus istorijoje ne tiek jau daug tokių datų ir turime, bet kelis kartus buvome labai gražūs ir stiprūs. Vasario 16-oji, galima sakyti, yra dviguba valstybinė šventė – priminsiu, kad 1949 m. vasario 16 d. vyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kurio metu Jonas Žemaitis išrinktas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos tarybos prezidiumo pirmininku. Tai labai svarbi diena ir ji siejasi su partizanų tema. O mūsų filmas ir skirtas atminti partizanų auką, išreikšti pagarbą nepalūžusiems žmonėms, kovojusiems už nepriklausomą Lietuvą“, – sako V.V.Landsbergis.

Pasak G.Tamoševičiaus, V.V.Landsbergio išvardintos valstybinės šventės yra mūsų tautiškumo esmė. „Jos įkvepia, suvienija ir yra neatsiejamos nuo jas įprasminusių žmonių. Tuos tautos šviesuolius turėtume nuolat prisiminti, kalbėti apie juos su jaunąja karta, nes be jų nebūtų ir mūsų – tokių, kokie esame“, – sako jis.  

Išdavikais negimstama

Grįždamas prie pasakojimo apie filmo kūrimo užkulisius, G.Tamoševičius sako, kad daugelis filmo scenarijaus idėjų gimė diskutuojant su bendraautoriu V.V.Landsbergiu. „Mums norėjosi pažvelgti į mūsų tautos istoriją kitu kampu, žiūrint ne tik į heroizuotas asmenybes, bet ir į pažeidžiamą žmogų, kuris tampa išdaviku ir net žudiku. Pažeidžiamųjų yra dauguma, išdavikų mažiau, o žudikų – vienetai. Kaip okupacijos laikmečiu nueinama šiuo pražūtingu keliu ir kaip, galbūt, to išvengti – apie tai ir buvo įdomu kurti istorinį filmą „Poetas“. Visiems žinomo vaikų rašytojo Kosto Kubilinsko prototipas tam labai pasitarnavo“, – sako jis.

V.V.Landsbergis sako, kad atrakinti nuo vaikystės dominusią partizanų paslaptį jis stengėsi ir savo ankstesniuose darbuose – filmuose „Baladė apie Daumantą“, „Povilas Pečiulaitis-Lakštingala“, „Kai aš buvau partizanas“, „Partizano žmona“, „Trispalvis“, „Vanago portretas“.

„Nuo ankstyvos vaikystės mane persekiojo mintis, kad turiu atlikti kažkokią misiją, tarsi kažkokias minkles išspręsti. Kurdamas dokumentinius filmus apie partizanus jaučiau, kad esu netoli, bet tos esminės paslapties vis neatrakinau. Dabar galvoju, kad gal tiesiog buvo per anksti. Pirmiausia turėjome partizanus pagerbti, tarsi pastatyti jiems paminklą. Ir tik po to buvo galima nerti giliau ir panagrinėti tą sudėtingą laikotarpį ir dviprasmišką mūsų inteligentijos vaidmenį. Juk reikia ne tik apverkti partizanus, bet ir analizuoti bailiosios, gal net išdavikų keliu pasukusios tautos dalies elgseną, pamėginti suprasti, kaip ir kada pradedama riedėti žemyn. Ne, nebandėme šiame filme pateisinti pagrindinio herojaus Kosto Skinkio prototipu tapusio vaikų poeto K.Kubilinsko elgesio motyvų. Veikiau norėjome išsiaiškinti, kokių reikia išsiugdyti savybių, kad pačiam taip nenutiktų. Žmogus juk negimsta iš karto niekšu – tiesiog aplinkybės dedasi, dedasi ir žmogus pasiduoda tam demonų viliojimui“, – sako V.V.Landsbergis.

„Man šis filmas tai – galimybė ir viltis išbristi iš istorinio-partizaninio lietuviško kino prakeiksmo. Gal jau šįkart pavyks patikėti ir įsigyventi į pokario laikmečio aplinkybes, gal pamatysime, kad kovotojai už Lietuvos laisvę irgi yra paprasti žmonės su savo jausmais, skauduliais, džiaugsmais, nusivylimais ir klaidomis, – kalba jo kolega G.Tamoševičius. – Gal suprasime, kad priešą ne taip lengva pastebėti, kad jis galbūt slepiasi pačiuose mumyse. Kad nežinoti ir dvejoti galbūt yra geriau už besąlygišką žinojimą. O gal ir ne? Svarbiausia susimąstyti ir kelti klausimus.“

Neša žinią apie Lietuvą pasauliui

Autoriai jau pajuto premjerinį jaudulį – praėjusių metų pabaigoje filmas buvo parodytas Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, kur pelnė Geriausio Baltijos šalių filmo apdovanojimą. Be to, šios savaitės pradžioje filmą „Poetas“ galėjo įvertinti šalies elitas, kurio reakcija į filmą nustebino net ir visko mačiusį V.V.Landsbergį: „Visa salė sėdėjo suakmenėjusi, nebuvo jokių dairymųsi ir pasišnabždėjimų netgi prasidėjus ilgiems titrams – prie filmo aukodami pinigus prisidėjo labai daug žmonių, net ir nedidelėmis aukomis, norėjome visus juos pagerbti. Tikėjomės, kad žmonės neišeis iš salės ir neplos anksčiau laiko. Įdomiausia, kad publika tylėjo ir tuomet, kai išėjome padėkoti ir nusilenkti. Tai buvo pati didžiausia dovana. Atrodo, mums pavyko išmušti nuostatas ir žinojimą, kad pasaulyje nėra vien „kakos“ ir „cacos“, viskas žymiai sudėtingiau. Norėjosi, kad žiūrovai filmą patirtų patys. Ir jie, panašu, patyrė.“

Paklaustas, kiek jam svarbūs kino srities profesionalų įvertinimai ir filmo sklaida tarptautiniuose festivaliuose, V.V.Landsbergis pasakoja, kad jam labiausiai rūpi ne asmeniniai pasiekimai, o tai, jog filmas skleistų žinią apie Lietuvą. „Tarptautinė sklaida yra labai svarbi. Jau Giedrės Žickytės „Šuolis“ pasakojo apie didvyrišką, kietą, nepalaužiamą Lietuvą, šie dalykai akcentuojami ir mūsų filme apie Lietuvos partizanus“, – sako jis. Pasak jo, filmas Taline tik pradėjo savo kelionę po festivalius – tikimasi, kad jį pamatys daugybė kitų festivalių žiūrovų visame pasaulyje.

Autoriai nežino, ar filmas dar nedebiutavo ir piratinėse svetainėse. „Nėra lengva apsaugoti filmus nuo „premjerų“ piratinėse svetainėse. Būna, kad net siunčiant užkoduotas kopijas festivaliams, kažkaip ima filmas ir „nuteka“ į nelegalias svetaines. Ar šioje srityje kažkas keičiasi? Lėtai, bet jau tolstame nuo kolchozinės sąmonės, kai regėjosi, kad viskas, kas ne vietoje padėta, kuo galima pasinaudoti nugvelbus, yra mano. Tai, kad jau turime nubaustų ir blokuotų nelegalių svetainių, rodo, kad galų gale po 30-ties metų, prasideda tvarka ir čia, intelektinės nuosavybės srityje. Be to, auga nauja karta – europinė sąmonė pasireiškia ir čia, lieka vis mažiau rusiško paveldo“, – įsitikinęs V.V.Landsbergis.

Sulaukė tautiečių paramos

Beje, valstybinio finansavimo (Lietuvos kino centras skyrė 600 tūkst. Eur) sukurti šiam filmui neužteko. Prie daugiau nei milijoną siekusio filmo „Poetas“ biudžeto noriai prisidėjo ir privatūs asmenys, aktyviai aukoję pinigų. „Žmonės mumis tikėjo kaip dabar tiki ukrainiečių pergale. Toks didelis  palaikymas paskatino atsakomybę – negali „chaltūrinti“, kai tiek žmonių laukia rezultato“, – pasakoja V.V.Landsbergis.

Kas tuomet motyvuoja ir įkvepia kurti filmus, jeigu gerai užsidirbti iš savo kūrybos Lietuvoje neįmanoma?

„Mano gyvenimas tai – nuolatinės prasmės paieškos. Norisi prasmingo įvykio, gilesnio reiškinių suvokimo, pajautimo. Istoriniai šaltiniai gali labai įkvėpti kūrybai, nes į viską galima pažvelgti apibendrintai iš perspektyvos, galima suvokti šiandienos reiškinius įtakotus praeities. Bet lygiai tai pat gali įkvėpti ir gatvėje sutiktas praeivis arba žydintis gėlės žiedas. Svarbu pastebėti, domėtis ir kelti klausimus“, – kalba G.Tamoševičius.

V.V.Landsbergis paaiškina, kad kurti jį veikiausiai įkvepia Tėvynės dvasia: „Ta dvasia kartais mumyse prisnūsta. Ukraina dabar žadina tą mūsų dvasią. Pabudę suprantame, kad galime būti dideli, gražūs ir kilnūs žmonės. Apie grožio arba kilnumo pasaulį dažniausiai ir kalbu savo kūryboje – tiek vaikų literatūroje, tiek kinematografijoje. Žinoma, turi kalbėti ir apie tamsiąją pusę, nes kitaip nesimatys kontrasto. Tačiau kūrinys turi pakylėti, priversti didžiuotis Lietuva ir jos žmonėmis.“

Pranešimą paskelbė: Jurgita Kviliunaite, Asociacija LATGA

Facebook Comments