Booking.com
Nuolaida viešbučiuiSpausk ir atgauk 10 % nuo viešbučiui išleistos sumos.

Režisierius Aleksandras Špilevojus: „Man labai patinka ta publikos dalis, kuri nevaikšto arba retai vaikšto į teatrą“

Žinomas režisierius Aleksandras Špilevojus rengiasi naujausiai premjerai, įvyksiančiai gegužės 30-31 dienomis Vilniaus mažajame teatre. Šį kartą jo komandoje aktoriai: Paulius Markevičius, Gintarė Latvėnaitė, Ilona Kvietkutė, Tomas Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis ir Vytautas Rumšas. „Šis septynetas kasdien užkūrinėja mane, o jau kiek daugiau nei po mėnesio, tikiu, kartu su grupe „Black Water“ ves į visišką transą ir jus“, – spektaklį „12 gramų į šiaurę“ pristato režisierius Aleksandras Špilevojus.

Pokalbio pradžioje leiskite pasveikinti jus gavus Auksinį scenos kryžių už spektaklio „Bagadelnia“ dramaturgiją, kurią pastatėte Šiaulių dramos teatre. Ar šis apdovanojimas padrąsina kūrybos kelyje?

Dėkoju. Auksinio scenos kryžiaus gavimas, žinoma, yra nekasdienis, o kartu ir malonus įvykis. Juolab, kad gavau jį tokioje rimtoje ir man pačiam itin reikšmingoje Nacionalinės dramaturgijos kategorijoje. Aš labai noriu tikėti, kad dramaturgija niekur nesitraukia iš šiuolaikinio teatro. Savo kūryba siekiu, kad ji ir pati teiktų teatrui naujas galimas formas, prisidėtų prie jo vystymosi. Tad šis apdovanojimas man yra tarsi teatro bendruomenės pritarimas, kad užtikrintai veikčiau toliau. Esu už tai labai dėkingas.

Žmonės, kurie nevaikšto į teatrą ir jo nemėgsta, pamatę vos vieną jūsų spektaklį, susižavi teatru, pamilsta jį. Ar esate girdėjęs apie tai?

Apibūdinote mano itin mylimą publikos dalį. Mano pirmieji dramaturginiai ir režisūriniai darbai buvo iššaukti būtent dėl to, kad norėjau atrasti būdą teatro kalba pasiekti tuos žmones, pabandyti užmegzti su jais ryšį ir sukurti tokį teatrą, kuris būtų jiems aktualus ir reikalingas. Todėl patiriu tikrą ekstazę, jei išgirstu, kad į mano spektaklį atėjo teatro paprastai nelankantis žiūrovas, kuris liko laimingas ir su gimusiu noru dar sykį sugrįžti į teatrą.

Pjesę „12 gramų į šiaurę“ rašote repeticijų metu. Ar aktoriai prisideda prie spektaklio dramaturgijos?

Taip, tai jau antras spektaklis, kuriam pjesę rašau repeticijų metu. Man šis procesas atrodo nors ir rizikingesnis, lėtesnis bei sudėtingesnis, bet kur kas gyvesnis nei grynasis iš anksto parašytos pjesės pastatymas. Čia esmė ir yra ta, kad rašydamas pjesę esu visiškai atviras aktorių iniciatyvoms, siūlymams. Jie mane inspiruoja, o darbas su jais leidžia patikrinti galimus siužeto posūkius paties rašymo metu, pamatyti, kurios scenos yra veiksmingos ir būtinos, o kurias galima išimti arba perrašyti.

Naujausiame Jūsų spektaklyje dominuos trys temos: meilė, gyvenimas ir mirtis. Ar meilė yra pirmoje vietoje? Ar spektaklyje ji svarbiausia ir svarbesnė net už gyvenimą ir mirtį?

Viskas mūsų Visatoje prasideda nuo meilės. Mes ateiname į Žemę iš mūsų tėvų meilės vienas kitam ir mums, dar net negimusiems. Jei pasigilintume, dešimt Dievo įsakymų irgi kalba vien tik apie meilę arba saugo mus nuo nemeilės apraiškų. Tas pats ir kitose kultūrose ir jų religijose. Be meilės mums čia išgyventi ir sugyventi yra labai sunku. Numirti taip pat. O gyvenimas ir mirtis irgi visada šalia. Gyvenimo suvokimas neįmanomas be mirties patyrimo, todėl esu tikras, kad mirtis yra per daug slepiama ir dangstoma mūsų visuomenėje, dėl ko ji ir kelia mums tokią baimę. O juk pažinę, pajautę mūsų artimuosius aplankiusią ir šalia mūsų pabuvojusią mirtį mes bent kurį laiką imame gyventi kiek taikiau, kiek labiau mylėdami savo planetą ir jos gyventojus.

Sakote, kad gyvenimo suvokimas neįmanomas be mirties patyrimo. Prieš aštuoniolika metų Jūs, Aleksandrai, išgyvenote neeilinę,  ribinę patirtį.  Jus pagrobė einantį į mokyklą ir būdamas 13-os metų jūs tapote nusikaltėlio V.Savickio įkaitu. Niekas kitas geriau nežino, kaip arti gyvenimo gali būti mirtis. Leiskite atsargiai pasiteirauti, kaip ši dramatiška situacija Jus paveikė? 

Manau, kad apie šią istoriją nutylėsiu. Žinoma, kad ji paliko didelį įspūdį ir padarė poveikį mano gyvenimui. Bet kurį laiką buvau asocijuojamas tik su ja, tad dabar leisiu sau pasidžiaugti tuo, kad kuo toliau, tuo daugiau galiu kalbėti apie savo kūrybą, o ne šią patirtį, kad ir kiek ji būtų įdomi ir prasminga. Tikiu, kad ateis laikas, kai ją panaudosiu savo kūryboje. Tada galėsiu papasakoti daugiau.

Grįžkime prie kūrybos. Čia jūs jungiate psichologinį teatrą su „Storytelling“ technika, tiesa? Papasakokite apie tai daugiau….

Iki šiol aš sėkmingai bėgau nuo psichologinio teatro, kuris manęs kurį laiką visai nedomino. Juolab, kad Lietuvoje vis dar lieka taip daug neatskleistų kitokio teatro formų ir galimybių. Bet šiame spektaklyje mes bandysime ieškoti tam tikros skirtingų teatro rūšių dermės. Net pati scenografija sufleruos, kad žiūrovas galės pamatyti tiek buitinį mūsų herojų pasaulį, tiek ir aktorių atliekamas tekstines kompozicijas, kurias jie kurs drauge su „Black Water“ muzikiniu duetu. Kodėl tai darome? Manau, kad tokiu būdu galime žiūrovams ne tik atskleisti pjesės herojų gyvenimo istoriją, bet ir leisti jiems pasiekti antrą pjesės dugną, kuriame jie galės kitokia forma išgirsti ir pažinti tvirtą mūsų herojų logikos, pasaulėžiūros pagrindą.

Spektaklyje girdėsime ir elektroninės muzikos grupę „Black Water“. Kokius uždavinius kelsite gyvos muzikos atlikėjams?

Jie turi tapti pilnaverčiais aktorių partneriais. Man labai svarbu, kad „Black Water“ būtų ne foninės, ne nuotaiką ir atmosferą palaikančios muzikos atlikėjai, bet būtent viso spektaklio ritmo, jo judėjimo esmine ašimi. Šiame spektaklyje jų kuriamos ir atliekamos elektroninės muzikos bus labai daug. Ir noriu, kad vietomis ji galėtų ne tik papildyti, bet ir visiškai pakeisti bei išimti verbalinę kalbą. Jų reikšmė bus tikrai didelė. Juolab, kad aš bandau diegti muzikos logikos ir principų taikymą teatro kūryboje. Tad manau, kad ir patiems aktoriams repeticijų metu yra naudinga matyti, kaip tuos principus savo atlikime taiko šie muzikantai.

Teko girdėti, kad jūsų spektaklyje bus daug nestandartinių sprendimų. Kokios kosminės jėgos jums sufleruoja tokius sprendimus?

Kai kurių kosminių jėgų neišduosiu, nes turiu su jomis savotišką nebylų susitarimą. Galiu tik atskleisti to susitarimo pagrindinę sąlygą – aš negaliu pasyviai laukti jų pagalbos ir turiu sutelkti visas pastangas, kad padaryčiau geriausia, ką sugebu, o jos tuomet pasistengia manęs nepavesti ir pakuždėti man kai kurių įdomesnių sprendimų pasiūlymus. Žinoma, turiu ir mažiau paslaptingų, bet kur kas daugiau pakuždančių jėgų, kurių vardai yra Barbora Šulniūtė ir Rūta Lendraitytė Utalla. Barbora yra spektaklio scenografė, o Rūta – kostiumų dailininkė. Mes su jomis labai daug diskutuojame, ieškome, mąstome, dalinamės. Taip pat daug prisideda ir tie patys muzikos kūrėjai, aktoriai, teatro personalas. Vienas tikrai neturėčiau nei tiek idėjų, nei jėgų ir noro joms įgyvendinti.

Spektaklis, kurio premjeros laukiame gegužės pabaigoje, skirtas jaunimui (N-16). Kodėl panorote kalbėti su jaunimu?

Kaip ir minėjau, man labai patinka ta publikos dalis, kuri nevaikšto arba retai vaikšto į teatrą. Man patinka ieškoti paveikios kalbos bendravimui su jais. Nors pagal amžių publiką skirstau rečiau, bet tenka pripažinti, kad šiai dienai man paprasčiau atrasti bendrų temų, kalbos, tinkamesnės formos kūrybiniam pokalbiui su mano amžiaus arba jaunesniais žiūrovais. Juolab, kad man pačiam labai nepatiko, kad kai augau, turėjau labai nedaug galimybių patekti į tikrai gerą spektaklį jaunam žmogui – vaikiški spektakliai manęs jau nekabino, o spektakliai ne vaikams paprastai būdavo visai neatitinkantys mano laikmečio jauno žmogaus, todėl grasė nuo teatro. Todėl mano kartos žmonės kur kas labiau atsidavę muzikai, kinui, bet ne teatrui. Kitas dalykas – realus savęs vertinimas. Tikriausiai norėčiau mokėti sukurti spektaklį, kuris būtų adresuojamas ir paveikus vienišoms mamoms ar pan., bet tokios socialinės grupės man kol kas yra mažiau pažįstamos, man būtų labai sudėtinga. O su jaunu žiūrovu kol kas dar susikalbu gana natūraliai ir nesudėtingai.

Stebint Jūsų repeticijas jaučiasi, kad turite kuo dalintis. Ar teatras – tai būdas pasakoti istorijas?

Teatro studijas pasirinkau pakankamai seniai, tad anų laikų pasirinkimo motyvacija jau spėjo kiek pasikeisti. Bet man patinka net ne pačios istorijos, o jų teikiamos galimybės iškelti man įdomias ir mūsų dienomis aktualias temas, problemas, klausimus. Taip pat labai mėgstu kontaktą su publika ir patį darbo procesą su teatro menininkais, nes tai mane nuolat ugdo, plečia mano akiratį ir leidžia vis geriau pažinti save ir mane supantį pasaulį.

 Asmeninio režisieriaus Aleksdandro Špilevojaus archyvo nuotraukos

Pranešimą paskelbė: Rūta Jakimauskienė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras