Booking.com
Nuolaida viešbučiuiSpausk ir atgauk 10 % nuo viešbučiui išleistos sumos.

Režisierės Gretos Štiormer eskize „L. yra S.“ pagal G. Labanauskaitės pjesę – karaliaus Lyro jaunystė hiphopo ir repo ritmu

Vasario 27 d. 14 val. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Repeticijų salėje žiūrovams bei konkurso „DramaTest“ vertinimo komisijai bus pristatytas jaunos režisierės Gretos Štiormer eskizas pagal žinomos lietuvių dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės iki šiol nepublikuotą pjesę „L. yra S.“ Tai jau antrojo „DramaTest“ eskizo vieša peržiūra – pirmasis, Augtumo Danieliaus Harner eskizas pagal Martino McDonagho pjesę „Vienišieji Vakarai“, parodytas vasario 13 d. „DramaTest“ eskizo peržiūra – atvira, bet vietų skaičius – ribotas, todėl įleidžiami tik suskubę iš anksto užsiregistruoti žiūrovai.

Greta Štiormer (g. 1997) – daugialypio talento ir plačių interesų menininkė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi teatro režisūrą pas šviesaus atminimo režisierių Eimuntą Nekrošių, anksčiau ji rimtai krimto muzikos mokslus – Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje baigė klasikinį fortepijoną ir teoriją. Neatsitiktinai pastarųjų metų G. Štiormer darbai susiję su eksperimentine opera ar audiovizualiniu menu, režisierė yra tapusi konkurso „Operos genomas“ laureate. Šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijuoja skulptūros magistrantūroje (prof. Deimanto Narkevičiaus kurse). „Iš tiesų tai – šiuolaikinio meno studijos, mes galime rinktis ir performanso kryptį. Taigi šios studijos manęs neatitolina nuo teatro. Greičiau priešingai – norėjau tobulėti estetiniu požiūriu, nes manau, kad teatras dažnai pamiršta, jog reikia būti ir tvarkingam. Man tai labai svarbu – ta švara ir netgi tokie mikroskopiški, milimetriniai dalykai, kurie žiūrovui galbūt nėra pastebimi“, – Vilniaus mažojo teatro Literatūrinės dalies vedėjai Kristinai Noreikienei pasakojo Greta Štiormer.

Režisierė pabrėžė linkstanti prie operos, nes jai labai svarbi spektaklio forma: mažiau psichologizuoto teatro, o daugiau estetinių, muzikinių sprendimų. Aktorius jos vizijoje tampa įrankiu, štrichais perteikiančiu režisieriaus idėją.

Konkurse „Dramatest“ dalyvavai jau antrą kartą. Kas nulėmė būtent šios medžiagos – G. Labanauskaitės pjesės „L. yra S.“ – pasirinkimą?

„Karaliaus Lyro“ tema man visada buvo labai artima ir svarbi – būtent šią W. Shakespeare’o tragediją 2019 m. pastačiau kaip savo baigiamąjį bakalauro darbą teatre „Meno fortas“, gavau vertingų patarimų iš E. Nekrošiaus.

Labanauskaitės pjese „L. yra S.“ susižavėjau, vos pirmą kartą ją perskaičiusi. Dramaturgė norėjo tekstą taisyti, tobulinti, bet aš nesutikau. Man šis kūrinys – tarsi ne iki galo pastatyta pilis, joje yra tokių mažų „skylučių“, bet būtent jos suteikia erdvės fantazijai. Atrodo, kad pjesė turi daug „oro“ – sakiniai labai talpūs. Mane sužavėjo, kad ji tokia spalvinga, nes, skaitydama šiuolaikines pjeses, pastebiu melancholijos, didelio dramatizmo, depresyvumo tendenciją, kuri man nėra priimtina. O ši pjesė turi ir šekspyriškumo, ir polėkio, ir tragedijos.

„L. yra S.“ – tai šiuolaikinė poetiška Shakespeare’o „Karaliaus Lyro“ interpretacija, kurioje pagrindinis veikėjas rodomas ankstyvoje jaunystėje, aštuoniolikos metų. Nors atsižvelgiama į klasiko tragedijos istorijos ir siužeto niuansus, šis kūrinys yra bandymas pažvelgti į šiuolaikinio žmogaus tapatybės paieškas, kai labiau pasitikima išore ir įvaizdžiu nei vidiniais orientyrais ir vertybėmis. Taip pat patraukė medžiagos kinematografiškumas, leidžiantis dramą interpretuoti, pasitelkiant platų medijų lauką, – veiksmą spręsti ne įprastu psichologizuotu būdu, o per medijų kaitą, žanrų maišymą – muzikos, vaizdinės medžiagos, vaidybos sintezę.

Pagal Tavo pirminį sumanymą spektaklis turėtų būti skirtas paaugliui, jaunam žiūrovui…

Taip, iš tiesų. Galbūt todėl, kad vertinu pagal save: man atrodo, kai scenoje realizuoju kokį nors kūrinį, jis neišvengiamai yra mano atspindys. Juk neįmanoma sukurti to, ko neturi savyje. Todėl ir aš kuriu jaunam žmogui, o ne vyresniam, kurio dar negaliu suvokti. Man tai reiškia nemeluoti sau. Manau, kad jauni režisieriai kartais paspendžia sau spąstus, išsikeldami filosofiškai per sunkius uždavinius, ir scenoje tai atrodo gana absurdiškai, nenatūraliai, nes jų mintis dar jauna. Tačiau galbūt galima į tai pažvelgti kaip į privalumą ir to neslėpti.

Jaunatviškumas eskize atsiskleis ir per formą. Tekstas bus interpretuojamas jį glaudžiai siejant su muzika. Lyro jaunystę perteiksime per gatvės muzikos žanro, XXI a. pirmojo dešimtmečio estetiką. Naudosim hiphopo, repo elementus. Man pačiai tai labai artima. Nors daugiausia buvau panirusi tik į klasiką ir tokio stiliaus muzikos nelabai mėgau, bet visai neseniai mano požiūris pasikeitė, pradėjau klausytis repo, pamėgau gatvės poeziją, slemą.

Muzika eskize taps ir protesto, maišto forma, ir tam tikru išsilaisvinimo simboliu. Tačiau ji skirta ne provokuoti – man svarbu, kaip garsinis fonas veikia žmogaus vidų, kokią informaciją transliuoja.

Pagrindinį – Lyro – vaidmenį atlieka aktorius Vainius Sodeika. Tačiau žinau, kad turėjai minčių šiam vaidmeniui pasikviesti ne aktorių, o reperį ar poetą?

Labai džiaugiuosi pasirinkusi Vainių. Vainius nėra reperis, jis pasižymi intelektualia išvaizda, visada pasitempęs. Pasirinkau jį todėl, kad jis labai muzikalus, turi muzikinį išsilavinimą, yra labai pagavus. Ir šiuo atveju nesinori apsimetinėti ar meluoti, kad jis yra reperis, nes taip nėra. Vainius eskizui suteikia kitokį atspalvį, tai irgi labai gražu. Turiningas ir prasmingas pats kūrybos procesas, už kurį esu be galo dėkinga.

„Dramatest“ konkursui pateiktoje paraiškoje rašei, kad žiūrovas bus provokuojamas. Ką turėjai omenyje?

Sakyčiau, kad toji provokacija yra dvisluoksnė: pirma – kiek žiūrovas pagaus Shakespeare’o interteksto, nes čia jo – tikrai nemažai. Taigi, tai tokia intelektinė provokacija, kylanti iš teksto ir dramaturgijos. Antra – tai žaidimas ironija. Įdomu, kaip reaguos žiūrovas: ar jausis neutraliai, ar jam bus liūdna, ar juokinga. Taigi ta provokacija tikrai nėra tiesioginė.

Beje, svarbu paminėti, jog bene pagrindinė to žaidimo, arba provokacijos, dalis eskize bus tai, jog keisime aktorių balsus ir taip žaisime su identitetais. Naudosime ir šiuo metu itin populiarų prietaisą ASMR, su juo eksperimentuosim. Beje, aktoriai bus neatpažįstami ne tik iš balsų, bet ir vizualiai, mat visi bus su kaukėmis ar kitaip, tarkim, šilku, uždengtais veidais. Tad personažai bus labai skulptūriški, atspindintys ne psichologiją, o tam tikrą idėją. Na, o pakeistas balsas aktoriui užduos tam tikrą toną, padiktuos tam tikrą būseną.

Ar gerai suprantu, kad aktoriai čia taps savotiškomis šachmatų figūromis, kurias tu dėliosi minimalistinės ir tikslios scenografijos fone?

Scenografija iš tiesų bus labai paprasta. Siekiu, kad neliktų nereikalingo vizualinio triukšmo ir išryškėtų personažai. Noriu daugiau koncentruotis ne į scenografijos objektus, o į medijų sintezę – garso ir skaitmeninio vaizdo dermę. Tie keli daiktai scenoje bus tik užuominos apie tai, kur vyksta veiksmas. Visgi norisi, kad eskizas nukeltų žiūrovus į kitas erdves – ne tas buitines, matomas kasdien. Čia smagu, kad gauname tą juodą dėžę – erdvę, kurioje galime daryti, ką norim – visiška fantazijos ir kūrybos laisvė. O tai – labai didelė dovana.

Ačiū už pokalbį.

 Vaidina:

Lyras – Vainius Sodeika, Sagas / Merlina – Denisas Kolomyckis, Liza – Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva, Karalienė Neronė – Inga Burneikaitė, Karalius Konas – Mindaugas Capas, Seržas – Tomas Stirna, Lukrecijus – Tomas Kliukas.

Kūrybinė komanda: režisierės padėjėja – Vilija Žebrauskienė, scenografė ir kostiumų dailininkė – Aistė Marija Stankevičiūtė, videomenininkai – Gabija Pernavaitė ir Žygimantas Bėrontas.

 Valstybinio Vilniaus mažojo teatro informacija

Pranešimą paskelbė: Aušra Gudavičiūtė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
Režisierės Gretos Štiormer eskize „L. yra S.“ pagal G. Labanauskaitės pjesę – karaliaus Lyro jaunystė hiphopo ir repo ritmu

Facebook Comments