Operos scenoje breiką šokęs garsusis kontratenoras J. J. Orliński: „Noriu paneigti klasikos stereotipus“

Jau už mėnesio Vilniuje pirmą kartą koncertuos kontratenoras Jakub Józef Orliński – žymiausiuose pasaulio operos teatruose spindinti viena ryškiausių dabarties operos žvaigždžių. Rugsėjo 23 d. LVSO koncertų salėje nuskambės muzikine sensacija vadinamas koncertas „#LetsBaRock“ – įstabus baroko ir šiuolaikinės, džiazo, poproko muzikos miksas, kurį J. J. Orlińskis atlieka su pianistu Aleksanderiu Dębiczu ir grupe. Artėjant šiam ekskliuzyvinam koncertui, galima iš arčiau susipažinti su unikalia J. J. Orlińskio asmenybe, kurioje opera dera su breiko šokiu ir modelio darbu. Didžiulę gerbėjų auditoriją socialiniuose tinkluose turintis kontratenoras į klasikinę muziką nuolat pritraukia ir jaunosios kartos žiūrovus.

– Esate vienas jauniausių operos solistų, turinčių kontraktą su viena didžiausių leidyklų „Warner Classics“. Anksčiau karjerai įsibėgėti labiausiai padėdavo įrašai ir plokštelės. Dabar, tikriausiai, daug svarbesnis yra intensyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose. Tam skiriate daug dėmesio, tiesa?

– Nepasakyčiau, kad skiriu tam ypatingą dėmesį – tiesiog naudoju šiuolaikines priemones parodyti, jog klasikinė muzika nėra mirusi. Turiu savo svetainę, „YouTube“ kanalą, „Facebook“ paskyrą, esu aktyvus „Instagram“. Mano tikslas – pritraukti naujų klasikinės muzikos klausytojų. Noriu paneigti stereotipą, kad klasika nuobodi ir negali pasiūlyti nieko išskirtinio. Ji gali būti įdomi ir įtraukianti, jei gerai atliekama.

– Operos žvaigždės nėra praeitis – šis reiškinys tiesiog kinta. Kokios savybės svarbiausios XXI a. operos žvaigždei?

– Nežinau, kas svarbiausia, bet žinau, kad būtina daryti savo dalykus ir likti ištikimam sau. Autentiškumas visada bus vertinamas, nes žmonės jo ieško mene.

– Ar klasikinio aprangos kodo laužymas gali pritraukti jaunimą?

– Vien aprangos kodas nėra esmė, bet tai gali padėti. Manau, gal svarbiau naudotis naujais įrankiais, turėti idėjų ir jas įgyvendinti.

– Kontratenorai vėl atsiduria dėmesio centre. Kaip paaiškintumėte augantį didžiulį susidomėjimą šiuo retu balsu?

– Susidomėjimas vyrišku aukštu balsu auga, nes jis gali pasiūlyti kažką kitokio. Ta spalva, tembras labai paveikūs ir įdomūs. Yra tiek daug medžiagos iš praeities, kurią galima tyrinėti, tad kontratenorai tuo užsiima – ir ne tik jie. Be to, populiarėja senoji muzika, kas taip pat prisideda prie šio balso tipo augančios šlovės. Tačiau reikia pabrėžti, kad didelis susidomėjimas šiuo balso tipu pastebimas ir šiuolaikinėje muzikoje. Šiandienos kompozitoriams kontratenoras itin patinka, nes jie gali rašyti kūrinius, kuriuose išnaudojamas tiek aukštas balsas, tiek žemas registras – abi natūralios balso dalys.

– Ar turėjote neigiamų patirčių pasirodymų metu?

– Manau, tik pačioje pradžioje. Pamenu, kai studijavau Varšuvoje, turėdavome klasės koncertus kultūros namuose. Kartą, būdamas antrame kurse, atlikau ariją iš G. F. Händelio operos „Rinaldo“. Publiką sudarė, manau, septyni žmonės – ir kai pradėjau dainuoti, trys iš jų išėjo… Buvo skaudu. Ne tik todėl, kad tuo metu buvau tik pradedantis kontratenoras ir žinojau, jog mano balsas dar nebuvo stiprus, bet ir todėl, kad tuo metu Lenkijoje, manau, kai kurie žmonės dar nebuvo pasiruošę kontratenoro balsui – jie tiesiog nežinojo, kas tai yra.

– Šalia dainavimo užsiimate operos solistams neįprasta veikla – šokate breiką. Kaip jis atsirado Jūsų gyvenime?

– Buvau labai aktyvus vaikas – nuolat šokinėjau, varčiausi, laipiojau medžiais, mėčiausi sniego gniūžtėmis, slidinėjau. Gatvėse rinkdavau tuščius butelius, o už juos gautus pinigus leisdavau šuolių ant batutų treniruotėms – pats išmokau daryti salto. Būdamas keturiolikos tapau riedlenčių čempionu, o vėliau atradau ir breiką. Draugas pasiūlė kartu nueiti į užsiėmimą – ir tai buvo tarsi atrasti kažką, ko ilgai ieškojai, nors pats nežinojai, kad to ieškai. Judėjimo laisvė ir muzika! Aš juk dievinu muziką.

Šokis man padeda palaikyti ištvermę, kūno sąmoningumą ir atveria daug galimybių. Scenoje galiu padaryti tiek daug – man patinka ta laisvė. Labai svarbu pažinti savo kūną ir žinoti, ką su juo gali padaryti, taip pasirodymas tampa dar įdomesnis.

– Ir vis dar šokate?

– Žinoma! Kai dainuoju Paryžiuje, einu į „Centquatre“ treniruotis su vietiniais hiphopo šokėjais. Kai esu Londono Karališkuosiuose operos rūmuose, po aštuonių valandų repeticijų dar praleidžiu daug laiko jų nuostabiose baleto salėse. Tai mano gyvenimo dalis. Šoku pagal fanką, hiphopą, house’ą, elektroniką – visa tai praturtina ir mano operos pasirodymus, nes muzika diktuoja judėjimą scenoje.

Džuljardo mokykloje Niujorke mokiausi šokti tango, valso ir baroko šokius, bet operos scenoje šių įgūdžių dar niekada nepanaudojau. Tačiau esu šokęs breiką. Tai buvo 2017 m. Provanso Ekso festivalyje, Francesco Cavalli operoje „Erismena“. Mano personažas sproginėjo iš ekstazės ir laimės, tarsi būtų apsvaigęs nuo narkotikų – ir tarp arijų atlikau vadinamuosius „vėjo malūno“ judesius.

– Taip pat užsiimate modelio darbu. Ar nesusiduriate su skepsiu, kad rimtas menininkas to nedaro?

– Modeliu dirbti pradėjau ne dėl to, kad galvojau, jog „galiu daryti viską“, o dėl to, kad reikėjo užsidirbti studijoms. Ėmiau pozuoti fotosesijose, reklamose – ir supratau, kad moku dirbti su kamera. Be to, tai smagu.

– Grįžkime prie muzikos. Kokia Jūsų naujojo albumo „#LetsBaRock“ idėja?

– Tai – baroko muzikos aranžuotės naujoje šviesoje, atliekamos su fortepijonu, kontrabosu, mušamaisiais, „Moog“ sintezatoriumi ir vokalu. Albumą įrašėme „Church Studios“ Londone, kur dirbo „Coldplay“, Madonna, „Blur“, Paulas McCartney’is ir kiti mano gerbiami atlikėjai.

Mane glumina, kad niekas nereaguoja, kai sujungi house’ą su repu, bet jeigu su kuo nors miksuoji klasikinę muziką – kyla triukšmas. Tikiuosi, kad mes, klasikinės muzikos pasaulio atstovai, tapsime mažiau konservatyvūs ir atviresni.

– Ar tai galioja ir telefonams koncertų salėse?

– Taip ir ne – priklauso nuo konteksto. Jei dainuoju Lenkijos festivalyje „Męskie Granie“, kur visi geria alų ir valgo dešreles – telefonų jūra netrukdo. Gyvo pasirodymo grožis yra tas, kad gali sustoti ir susitelkti į čia ir dabar. Jei dainuoju Monteverdi, jums nereikia žinoti, ką reiškia žodžiai – muzika pati viską pasakys. Bet jei pamatau žybsintį telefoną, pagalvoju: velniai griebtų, išjunkite jį.

Pasaulinio garso kontratenoras Jakub Józef Orliński su grupe koncertuos Vilniuje – rugsėjo 23 d. LVSO koncertų salėje, atlikdamas publiką pakerėjusį baroko bei šiuolaikinės muzikos miksą „#LetsBaRock“. Bilietus platina „Bilietai.lt“, šį išskirtinį koncertą rengia „Vilniaus festivaliai“.

Tekste panaudoti fragmentai iš atlikėjo interviu, skelbtų portaluose theguardian.com, mordents.com, operaclick.com, gramilano.com.

Pranešimą paskelbė: GRETA ŠENDEROVIENĖ, VšĮ Vilniaus festivaliai