Booking.com
Nuolaida viešbučiuiSpausk ir atgauk 10 % nuo viešbučiui išleistos sumos.

Vilniaus mažojo teatro bendruomenė: šioje kovoje su situacija mus piktina institucijų tyla

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro bendruomenė socialiniuose tinkluose dalijasi žinute apie šalyje ir kultūros sektoriuje vyraujančią situaciją bei klausimus, kylančius teatro atstovams, į kuriuos vis neatsakoma.

Žemiau pateikiama režisierės Gabrielės Tuminaitės ir kūrybinės dalies vadovo Simono Keblo nuomonė, kviečianti diskutuoti ir reikalauti aiškumo, viliantis, o ir žinant, kad tai rūpi daugumai šalies teatralų. 

„Labai dėkojame, kad palaikote ir nušviečiate, lankotės [renginiuose, spektakliuose]. Visgi norisi priminti, kad tai – nuolatinė kova su situacija. Ir kai kurie žiūrovų komentarai [interneto portaluose] yra teisingi. Ar negalime truputį „pakentėti su tais savo renginiais?“

Jau tuoj rugsėjis – renginių pasipils gausybė, o iki šiol iš Kultūros ministerijos, kaip ir iš Švietimo ministerijos, atsakymų suprantame vieną – kol mes dirbome, kai kas atostogavo ir nė karto neprisėdo apsvarstyti strategijų.

Vienas iš pavyzdžių – iki šiol nėra jokios reakcijos pasirodžius pirmiesiems didelių kolektyvų susirgimams, nutrauktoms premjeroms, koncertams. Švietimo ministerija neturi daug atsakymų, kokią strategiją siūlo palikdami tik mokytojams reguliuoti situaciją, o kultūros ministras taipogi siūlo vadovautis SAM tos dienos nurodymais.

Mūsų situacija nėra išskirtinė – vieną spektaklį repetuojame jau nuo sausio mėnesio ir nežinia, ar premjera įvyks spalį. Nepaisant to, darėme renginius ir kol kas įveikėme didelius iššūkius. Laukiame atvykstančio režisieriaus iš Slovėnijos, nes projekto pinigai negali būti perkelti, bet mes rizikuojame neturėti produktų, prarasti pinigus, jei būtų paskelbti didesni ribojimai ir suvaržymai.

Kompensacijos už nutrauktą veiklą iki šiol ne tik nėra išmokėtos (žinome, kad tai svarstoma ministerijoje), tačiau kaip tai bus kompensuojama ir kokia apimtimi – taip pat vis dar neaišku. Neįmanoma užmegzti normalaus dialogo su ministerija, nes jiems nerūpi, kuo gyvename, ką patiriame. O mes jau reikalaujame jų darbo rezultatų, kurių nėra. Tačiau, kaip kad ir kiti teatrai, gavome pinigų, kuriuos privalu išleisti pastato remontui!

Taigi, viešai dalinamės vidiniais klausimais, kuriais gyvename jau pusmetį.

Nepaisant besikeičiančių užsikrėtimo kreivių, visi teatrai, tarp jų ir Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, yra priversti visą laiką kurti ir planuoti mažiausiai 3 veiklos organizavimo strategijas ir, atitinkamai nuo esamų epidemiologinių sąlygų, priverstinai pritaikyti ir adaptuoti visus vykstančius procesus.

Biudžetiniai teatrai, skirtingai nuo privačių, turi trupes, privalo planuoti repertuarą, premjeras, gastroles, vykdyti programas, planuoti atvykstančius kūrėjus ir pan., tačiau galutinis tokio teatro veiklos reguliavimas vienu ar kitu kampu yra deleguojamas jų veiklą kontroliuojančios įstaigos – LR Kultūros ministerijos. Kitaip tariant – jei ministerija išleidžia pavaldžioms įstaigoms (pvz. teatrams) įsakymą stabdyti ir/ar riboti veiklą, teatras tai ir privalo daryti. Taip pat, kaip ir visiems, mums privalu laikytis SAM nurodymų ir rekomendacijų, ir atitinkamai koreguoti savo darbus bei veiklą. Pavyzdžiui, rodyti spektaklius galime tik laikantis saugaus atstumo, kas mūsų teatre, kurio salėje telpa 220 žiūrovų, reiškia pakviesti tik apie 70 žiūrovų. Akivaizdu, tai nuostolinga, o už nesurinktus pinigus, neišpildytus rodiklius atsakingas yra ne kas kitas, o pats teatras.

Stebėdami situaciją žinome, kad privalome planuoti ir dirbti sąlyginės loterijos sąlygomis. Suprantame, kad net ir laikantis visų rekomendacijų, dezinfekuodami patalpas, dėvėdami kaukes ir pan., nesame 100% saugūs. Šioje vietoje, jei atsitiktų taip, kaip kolegoms iš LNOBT, mūsų visi darbai mažiausiai 2–3 savaites sustotų, teatras turėtų izoliuotis ir būtų testuojami visi teatro darbuotojai. Nepaisant to, jei kuris nors iš kolegų pasijuto blogai, jaučia simptomus, visa kontaktavusi grupė turi izoliuotis ir atlikti testus. Vėl ateiname į situaciją, kuomet reikia perplanuoti veiklą, ir, aišku, patirti nuostolius, kuriuos nežinia kaip galėsime dengti, nes neturime galimybių pilna apimtimi generuoti pajamas. Taip pat mažiausiai 2–3 savaitėms privalėsime atšaukti suplanuotus to mėnesio spektaklius.

Trečias aspektas – nauji pastatymai. Jie planuojami iš anksto, kūrėjų laikas rezervuojamas iš anksčiau, dėliojamas būsimų pastatymų biudžetas, planuojamos ir išlaidos laike. Tačiau šioje vietoje, žinodami, kad bet kas bet kada gali nutikti, atsiduriame eiliniame neapibrėžtume: ar, atsiradus ribojimams, pastatymo darbus mums stabdyti? Jei taip, kaip tuomet atsiskaityti su kūrėjais? Jei suplanuotos premjeros laikas praeina dėl išorės veiksnių, tuomet teatras praranda ir premjerą, ir laiką, per kurį buvo suplanuoti pasirodymai tiek Vilniuje, tiek ir kituose miestuose, o tai ir vėl nuostoliai, o svarbiausia – mes neturime naujo planuoto spektaklio repertuare. Kaip elgtis, jei, pavyzdžiui, pastatymo metu keli kūrybinės ar techninės komandos nariai pasijaučia negerai, nors galbūt tai nėra koronavirusas? (tik norisi priminti, kad, norint atlikti greitąjį COVID-19 testą, reikia kreiptis numatytu telefonu, ir, jei nėra pagal numatytą algoritmą atitinkamų simptomų, testas nėra atliekamas, rekomenduojama izoliuotis namuose ir save stebėti ir, tik blogėjant situacijai, atliekami testai ir asmuo izoliuojamas ar hospitalizuojamas).

Jei repeticijose turi dalyvauti vyresnio amžiaus (taip vadinamos „rizikos grupės“) asmenys, ir, reaguodami į blogėjančią užsikrėtimų situaciją, atsisako eiti į bendras repeticijas, kaip tuomet turime elgtis? Bausti negalima pasigailėti ? Versti, ar visgi suprasti ir vėl laukti ? Atšaukti suplanuotus spektaklius, numatytas repeticijas?

Neaiški ir Švietimo ministerijos pozicija, neturime jokių konkrečių sprendimų ar planų – tėvai iki šiol aiškiai nesupranta, kaip bus organizuojamas mokymas besikeičiančioje situacijoje (planas A, planas B, planas C), bus rengiama rugsėjo 1-osios šventė ar ne, kiek ir kokių pamokų artimoje ateityje ir kintant epidemiologiniams rodikliams bus kontaktinės, o kiek – vykdomos nuotoliniu būdu. Mūsų teatre, kaip ir kituose, tiek aktoriai, tiek administracinės, techninės tarnybų žmonės turi vaikus, kurie lanko darželius ar mokosi mokyklose. Mes iki šiol nežinome ką darysime, jei bus nuspręsta dalį pamokų perkelti į nuotolinį mokymą, kuriam, kaip kad jau žinoma, yra reikalinga tėvų priežiūra, tuo labiau, kad pagal įstatymus mažamečių vaikų palikti vienų namuose negalima. Kaip tuomet teatrui organizuoti darbus? Mes negalime per kelias savaites surasti ir pakeisti dalies konkrečius spektaklius vaidinančių aktorių, tai didelis darbas, kuriam reikalingos visos tarnybos, atskiros repeticijos ir pan., kam laikas nėra suplanuotas ir skirtas, nes einamaisiais sezono mėnesiais suplanuoti naujų spektaklių pastatymo darbai, repeticijos ir pan., o net ir suradus tai ir vėl kainuos papildomai, nes aktoriai bus samdomi.

Jeigu stabdome veiklą – tai mūsų vidinis sprendimas ir finansiniai nuostoliai, kuriuos mums ir vėl privalu prisiimti? Ir čia išvardinome tik mažą dalį jau nuo karantino sklandančių scenarijų, kuriems atsakymo realiai nėra arba jie per daug abstraktūs. Kaip manote reikalinga – taip ir spręskite.

Iš teatrus administruojančios LRKM mes gauname tik įpareigojimus ir tam tikrus nurodymus, kurie yra rekomendacinio pobūdžio  – laikytis SAM rekomendacijų, užtikrinti patalpų vėdinimą, kaukes, dezinfekcinio skysčio ir pan., renginius organizuoti laikantis tinkamų atstumų, o žiūrovus organizuoti atsižvelgiant į kintančią situaciją. Tai iš esmės nieko nesprendžia, nes teatras ir toliau egzistuoja „jokioje“, arba 50/50 situacijoje – tiek finansine, tiek planavimo, tiek darbų organizavimo prasme. Gaila, tačiau LRKM nerengia ir neinicijuoja jokios vidinės diskusijos šiais klausimais, kurie, tikime, aktualūs ne tik mums, tačiau ir visam kultūros laukui, visiems scenos menų dalyviams. Visi finansiniai galimi ar planuojami patirti nuostolia yra įstaigos veiklą organizuojančių žmonių rankose, tačiau jei ko nors nenumatysime ir neapskaičiuosime galimos rizikos, kalti liksime mes patys.

Esame įsitikinę, kad valstybinių teatrų realijos ir darbo organizavimo ypatumai radikaliai pasikeitusioje pasaulio situacijoje turi būti nagrinėjami ir sprendžiami ne tik pačių organizacijų lygmenyje, tačiau ir LR Kultūros ministerijos ir Vyriausybės taip pat, prisiimant tiek dalies sprendimų, tiek ir finansinės įstaigų rizikos atsakomybę, padedant teatrų vadovybei susigaudyti, kaip racionaliau planuoti veiklą visiškai neracionalioje situacijoje, arba galbūt ją keisti ir/ar kažko atsisakyti, taip valdant neapibrėžtumą ir galimas rizikas – tiek užsikrėtimo, tiek organizacines, tiek finansines. Kitu atveju, tikėtina, kad dalis lėšų gali būti panaudotos neracionaliai, taip pat strigti organizaciniai procesai arba toliau gilėti finansinės teatrų duobės dėl aukščiau minimų grėsmių, kas vėliau tiesiogiai atsilieps būsimai veiklai ir darbams. Taip pat galvojame, kad turėtų būti persvarstyti teatrų vertinimo kriterijai nacionalinės ir veiklos programų atžvilgiais, nes net ir teoriškai, dėdami visas įmanomas pastangas numatytų veiklos rodiklių galime nepasiekti.“

Pranešimą paskelbė: Virginija Sližauskaitė , Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
Vilniaus mažojo teatro bendruomenė: šioje kovoje su situacija mus piktina institucijų tyla

Facebook Comments