Nuo aukos iki egoisto (-ės): kaip rasti sveiką vidurį?

Dovilė Bubnienė

Psichologė psichoterapeutė

Dirbdama psichologe psichoterapeute dažnai kalbuosi apie klientų, neretai ir porų,  poreikius. Kai kurių porų santykiai  balansuoja tarp dviejų kraštutinumų: vienas žmogus linkęs aukotis, slopinti savo poreikius, o kitas – labiau orientuojasi tik į save. Arba abu poroje stipriai orientuoti į save.  Psichoterapijoje dažnai girdime frazes: „Turi pasirūpinti savimi“, „Svarbu tavo poreikiai“. Ir tai išties yra labai svarbu, ypač žmonėms, kurie ilgai gyveno aukos vaidmenyje. Tačiau kartais ši kryptis nuveda į kitą kraštutinumą – įsitikinimą, kad tik mano poreikiai yra svarbūs, o kitų galima nepaisyti. Kaip rasti sveiką pusiausvyrą? 

Poreikiai –  tarsi mūsų vidiniai signalai, rodantys, kas mums padeda išlikti psichologiškai sveikiems.  Žmogus, kuris ignoruoja savo poreikius, ilgainiui ima kaupti nuoskaudas. Dažniausiai tai baigiasi pykčio protrūkiais, savęs nuvertinimu ar santykių griūtimi. Pasakyti „man reikia poilsio“, „man svarbus artumas“ – tai nėra egoizmas, tai brandžios savivertės dalis. Psichoterapijoje būtent savo poreikių pripažinimas ir įgarsinimas dažnai tampa pirmu žingsniu, padedančiu žmogui išeiti iš aukos pozicijos.

Tad ar gali rūpinimasis poreikiais virsti egoizmu? Problema prasideda tuomet, kai dėmesys savo poreikiams tampa vienintelis prioritetas. Lytis čia nevaidina jokios reikšmės. Tiek vyrai, tiek moterys gali tapti egoistais ar egoistėmis. Tokiu atveju poros santykiai ima atrodyti kaip kova dėl resursų („arba mano, arba tavo poreikis“). Tuo pat metu žmogus netenka gebėjimo naudotis empatija, nes nemoka įsiklausyti į kitą, Poros bendravime daugėja frazių „Aš noriu“, „Man reikia“, “Mano poreikiai turi būti išgirsti ir išpildyti”, bet nebelieka  „O kaip gi tu dabar jautiesi?“. 

Kartais terapeutai, norėdami sustiprinti klientą – pakelti jo savivertę ir ragindami išeiti iš aukos pozicijos – nejučia ima ir palieka jį šiame etape. Tai – tarsi perėjimas iš aukos vaidmens į egoisto vaidmenį, bet ne į brandžią, abipusiai pagarbią būseną. Toks klientas vistiek neranda ramybės. Jis vaikšto nuo terapeuto prie terapeuto, ieškodamas būdo, kaip jam priversti kitą žmogų išpildyti jo poreikius. 

Kai kada tik savo poreikių paisymas virsta narcicizmo spąstais. Todėl svarbu atskirti sveiką poreikių įvardijimą nuo narcisistinio reikalavimo. Sveika yra, kai žmogus geba aiškiai pasakyti: „Man reikia poilsio, ar galime susitarti?“ ir išgirsti kito žmogaus poreikį. Narcisistiška – kai žmogus sako arba tikisi iš artimųjų : „Man reikia poilsio, todėl visi turi daryti taip, kaip aš noriu, kaip man patogu“, nekreipdamas dėmesio į kitų ribas ir jausmus.

Toks vienpusis poreikių traktavimas gali atrodyti kaip savęs stiprinimas, bet iš tiesų jis griauna santykį: kitas žmogus tampa tik priemone mano vidiniams poreikiams patenkinti. Čia slypi pavojus: jei žmogus, ilgai buvęs “auka”, išmoksta tik reikalauti, bet neprisimena apie empatiją, jis pereina ne į brandumą, o į narcisistinį elgesį. Tikrasis santykių brandumas atsiranda tada, kai abu partneriai geba derinti savo poreikius. Tai nėra nei nuolatinis aukojimasis, nei savanaudiškas siekis. Tai – gebėjimas išgirsti vienas kitą.

Štai keli labai svarbūs principai:

– Įvardinti savo poreikį „Aš“ forma. Pvz., „Aš jaučiuosi pavargusi ir noriu pailsėti“ vietoj „Eik iš čia, tu man trukdai“.
– Taip pat paklausti kito žmogaus  poreikio. „O ko tau dabar reikia?“
– Ieškoti kompromiso. Jei vienam reikia ramybės, o kitam – dėmesio, galima sutarti: 40 minučių ramybės, o po to – bendras pasivaikščiojimas.
– Verta įsidėmėti, jog būtina priimti kito žmogaus poroje skirtingumą. Kartais jūsų  poreikiai nesutaps, bet tai nereiškia, kad santykiai beviltiški.

Rūpinimasis savo poreikiais yra būtinas – jis saugo mus nuo išsekimo ir nuoskaudų. Tačiau pamiršti kitų poreikius – pavojinga. Tikrasis brandumas slypi gebėjime sujungti abu polius: matyti save ir kitą vienu metu.
Sveika rūpintis savo poreikiais – tai saugo nuo aukos vaidmens ir nuoskaudų. Bet kai pradedame galvoti, kad tik mano poreikiai svarbūs, atsiranda pavojus: kitų balsas tampa nesvarbus, o santykius ima griauti pyktis.

Pyktis čia tampa nebe signalu apie poreikius, o grasinimu ir ginklu – „jei mano poreikiai nebus išpildyti, supyksiu“. Tai jau nebe brandus savęs stiprinimas, o žingsnis link narcisistinio elgesio (manipuliacijos). Poreikiai nėra kova. Jie gali būti tiltas tarp dviejų santykiuose, jei į juos žvelgiame su pagarba ir empatija.

Šiltai

Psichologė psichoterapeutė Dovilė Bubnienė

www.dovilebubniene.lt 

Pranešimą paskelbė: Dovilė Bubnienė, Psichologė psichoterapeutė