Legendinius teatro kūrėjus vienijančioje trilogijoje vaidinantis R. Cicėnas: „Kanto“ repeticijos vėl sužadino manyje prisnūdusį aktorystės alkį“

Pradžioje buvo legendinis „Madagaskaras“, debiutavęs 2004-aisiais, tada 2010 metais pirmąsyk parodytas „Mistras“, o galiausiai šį pavasarį debiutavo „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“. Tai Vilniaus mažojo teatro (VMT) spektakliai, sudarantys savotišką trilogiją pagal Mariaus Ivaškevičiaus kūrinius. Iki šių metų pabaigos žiūrovai dar turi unikalią progą išvysti visą jų trejetą – pirmieji du iš jų scenoje tampa vis retesni svečiai. Šiuos teatro kūrinius vienija ne tik pjesių autorius bei VMT scena – visuose juose pagrindinius vaidmenis įkūnija aktorius Ramūnas Cicėnas.

„Madagaskarą“ aktorius repetavo vadovaujamas savo mokytojo Rimo Tumino, šiam talkino režisierius Arvydas Dapšys. Po kelerių metų, sukaupęs daugiau sceninės patirties, vėl vedamas R. Tumino, jis nėrė į XIX a. I pusės aktualijas, apie kurias pasakoja „Mistras“. Pagaliau „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ R. Cicėnui suteikė progą dirbti su Oskaru Koršunovu, grąžinusiu jam aktorinį atradimo džiaugsmą. Įdomu, kad „Kantas“ iš tiesų buvo sukurtas E. Nekrošiui. Legendiniam režisieriui nesuspėjus, į sceną kūrinį perkėlė būtent O. Koršunovas.

21-as sezonas ir 3 vaidmenys itin svarbiuose VMT spektakliuose, skirtingi režisieriai ir kintančios žiūrovų kartos, pagaliau – nuolatinė savo vaidinamų herojų analizė. Aistė Mažutytė su R. Cicėnu kalbasi apie tai, kaip kiekvienas iš trijų vaidmenų simbolizuoja skirtingus jo gyvenimo etapus.

– Pirmojo ir trečiojo spektaklių premjerų datas skiria 21 metai, kiekviename jų vaidini svarbius ir ryškius personažus. Kas šiuos kūrinius sieja? Juolab kad M. Ivaškevičius yra minėjęs, jog „Kantas“ nebuvo sumanytas kaip trilogijos dalis, bet jo pastatymas su tais pačiais nuostabiais „Madagaskaro“ ir „Mistro“ aktoriais stilistiškai ir žanriškai sujungė jį su dviem ankstesniais pastatymais.

– Visų pirma, trilogiją sieja Ivaškevičius ir tai, kad visi spektakliai prieš premjerą turėjo eskizus. Mariaus (Ivaškevičiaus) tekstai nėra lengvi, turi savitą sakinio struktūrą, dažnai su užkoduotomis metaforomis, todėl reikalauja tikslumo. Stengiausi visų trijų spektaklių tekstus išmokti žodis į žodį, neretai tekdavo autoriaus klausti: „O ką gi aš turiu omeny tai sakydamas?“ Antra – juos sieja Tuminas. 99 proc. trilogijos aktorių yra jo mokiniai. Būtent jis mus išmokė vaidinti atsakingai, vaidinant stebėti save iš šalies, gerbti autorių bei žiūrovą ir, svarbiausia, jausti malonumą vaidinant.

– Kuris iš trijų personažų tau yra „arčiausiai kūno“ – Mistras, Pokštas ar Martinas?

– Taip jau atsitiko, kad šiuo metu vaidinu viso labo trijuose spektakliuose, jie pastatyti pagal Ivaškevičiaus pjeses. Kiekvienas iš jų man asocijuojasi su tam tikru gyvenimo etapu, todėl neišskirsiu nė vieno. Pamenu, kažkada Eglė Gabrėnaitė sakė, kad dažnai aktorius per gyvenimą „privaidina“ labai daug vaidmenų, o iš esmės pasigirti gali vienu, daugiausia dviem. Man pasisekė – visais trimis vaidmenimis didžiuojuosi.

– Kokių fizinių ir psichologinių savybių prireikė juos kuriant?

– Repetuodami „Madagaskarą“ mes buvome neseniai baigę bakalaurą, dar labai jauni ir nepatyrę, todėl Tuminas kantriai mus vedė link to rezultato, kurį žiūrovai mato jau 21 sezoną. Sunkiausia, ko gero, buvo prisipratinti tą primirštą kalbėjimo manierą. Kai atėjo laikas repetuoti antrą veiksmą, kuriame personažas Kazimieras Pokštas sako ilgą monologą, pamenu, Tuminas pasakė: „Cicėnai, nesėdėsim mes čia su tavim dviese… Padaryk ir parodyk.“ Tas jausmas, kai scenoje reikėjo parodyti namų darbus, man dar ilgai išliks atminty. 

O štai „Mistras“ atrodo lyg pats, be pastangų, pasistatė. Tuminas visą repeticijų periodą buvo ypač geros nuotaikos, užsivedęs ir tuo užvesdamas aktorius, jis dažnai pats lipdavo į sceną. „Mistras“ gimė iš ypatingos meilės ir ilgesio būtent tokio teatro… Deja, tai buvo mano paskutinis darbas su mokytoju. O „Kantas“ ir repeticijos su Koršunovu vėl sužadino tą aktorystės alkį ir džiaugsmą, kuris manyje buvo prisnūdęs. Nepamenu nė vieno spektaklio, kad repetuočiau 24 valandas per parą. Anksti ryte – vonioj, visą dieną – teatre, o užmigus – tekstas, vaizdiniai ir režisieriaus pastabos.

– Ar tokiais intensyviais periodais dar įmanoma gyventi ir įprastą gyvenimą?

– Kalbėdamas apie 24 valandas, turiu minty intensyviausią laikotarpį prieš pat premjerą. Tuomet net ir laisvą minutę galvoji apie vieną ar kitą sceną, analizuoji režisieriaus pastabas, o miegodamas dažniausiai sapnuoji, kad viskas, ką bedarytum, yra labai blogai. Tačiau tai nereiškia, kad įprastas gyvenimas sustoja ar bent yra pristabdytas. Tiesiog prieš premjerą visko sau leidžiu mažiau, bet, savaime suprantama, iš proto nesikraustau ir darbą nuo gyvenimo atskiriu.

– Kokius galėtum išskirti darbo su Rimu Tuminu ir Oskaru Koršunovu ypatumus, kaip palygintum savo patirtis?

– Manau, lyginti būtų neteisinga. Tuminas buvo mano mokytojas. Jis vedė mūsų kursą už rankos, kai žengėme pirmuosius žingsnius. Išmokė mus kalbėt, judėt, tiesiog būti scenoje, kaip jis sakydavo: „Portretuokit save.“ Jis įskiepijo meilę teatrui ir atsakomybę žiūrovams. Visos jo repeticijos buvo tarytum pamokos, bet tos pamokos visada būdavo audringos, su milžiniška humoro doze. Už viską, kas daugiau mažiau pavyksta, pirmiausia esu dėkingas Tuminui. 

Su Koršunovu susitikom būtent „Kanto“ repeticijose. Pradžioje – karantino metu, nuotoliu. Buvau labai nustebintas pastabų tikslumo ir repeticijų įdomumo. Aišku, buvau matęs beveik visus jo Lietuvoje statytus spektaklius, bet kartu nebuvom dirbę. Tiesą pasakius, pastaruoju metu daugiau užsiimu režisūra ir aktoriaus profesija manyje buvo prisnūdusi. Darbas su Oskaru vėl grąžino aktorinį atradimo džiaugsmą. Iš didžiojo režisierių trejeto – Nekrošiaus, Tumino ir Koršunovo – vienintelis Oskaras  gyvas, kas žino, gal dar teks kartu padirbėt. Mielai kartočiau.

–  Žvilgtelėkime į „Kanto“ herojų Martiną, kurį vaidini. Kokios savybės jam būdingos?

– Manau, kad ilgametis I. Kanto tarnas Martinas Lampė yra tvirtą, nenuginčijamą nuomonę turintis žmogus. Neretai tiesmukai ir kategoriškai pasisakantis, dėl to turintis įvairiausių keblumų dėl tokio savo būdo. Martinas įsitikinęs, kad Kantas negalėtų išgyventi be jo nė dienos ir tą akivaizdžiai parodo, sukeldamas gan nepatogių situacijų. Dažnai naudojasi savo kaip privilegijuoto tarno padėtimi, tačiau be galo myli ir didžiuojasi būdamas arčiausiai savo genialiojo šeimininko.

– Kuo jis dar ypatingas bendrame spektaklio kontekste?

– Martinas yra tarytum žaidžiantis treneris krepšinio aikštelėje. Dažniausiai stebi Kanto ir jo komandos žaidimą, tačiau, kai veiksmas įstringa, bando koreguoti eigą, neretai pats įsitraukdamas. Kaip pavyksta – tegul tai sprendžia žiūrovai.

– Kaip ieškojai būdų sujungti dabartį ir istorinį kontekstą, kuris interpretuojamas spektaklyje?

– Stengiuosi repetuoti ir vaidinti negalvodamas apie istorinį kontekstą. Viskas vyksta Kionigsberge, Princesenštrase 3, Kanto kambaryje, šiandien, dabar. Kadangi pjesė nėra lengva ir vienplanė, būdavo momentų, kad mes, aktoriai, nesuprasdavome tam tikrų užduočių. Nesustoti ir judėti į priekį padėjo perfrazuota Kanto frazė „Ko nežinau – tikiu“ tapo „Nesuprantu, bet tikiu.“

– Koks Martino santykis su Kantu, ar jie yra klasikinė pono ir tarno pora? Galime prisiminti Don Kichotą su Sančo Pansa, Don Žuaną su Sganareliu, ar matai paralelių?

– Repetuodami prisimindavome minėtus klasikinius pono ir tarno pavyzdžius, aišku, galima rasti daug panašumų. Bet labiausiai man įsiminė, kai režisierius atrado, jog Martinas Kantui, galima sakyti, pakeičia mamą. Tada tarpusavio santykiuose atsirado daugiau spalvų, įvairesnių prisitaikymų. Žinoma, repetuojant tas ryšys suvienodėjo, bet pagrindas, tikiu, slypi motinos ir vaiko tarpusavio ryšyje. Tai – pyktis ir pasididžiavimas, konfliktas ir meilė.

– Trumpam grįžkime prie „Madagaskaro“, rodomo jau 21-ą sezoną. Kaip manai, kiek stipriai tu, kaip aktorius, keiteisi vaidindamas šį vaidmenį?

– Tiesą pasakius, iš „Madagaskaro“ buvau išėjęs ir ilgokai nevaidinau, nes man atrodė, kad spektaklis pasibaigė, išsikvėpė. Pasirodo, klydau, ir ačiū Dievui. Labai džiaugiuosi, kad buvau paprašytas sugrįžti, nes daug dalykų pamačiau kitomis akimis. Visų pirma, pasikeitė karta ir publika skirtingai reaguoja į tekstą nei prieš gerą dešimtmetį. Dabartinis jaunimas „gaudo“ visai kitus niuansus, nei jaunimas 2010-aisiais. O ir pasaulis nestovi vietoje, nors Marius (Ivaškevičius) geba rašyti taip, jog kartais atrodo, kad turi Nostradamo ar Vangos gebėjimų. Pavyzdžiui, Kazimieras Pokštas išgyveno, kad Lietuva pavojuje ir kad, gyvenant ruso, vokiečio ir lenko apsuptyje, mums likę gyvuot maždaug 15–20 metų. Dabartiniame kontekste šios mintys skamba dar aštriau. Jaučiu, kad yra dalykų, kurių nebesugebu padaryti taip, kaip darydavau prieš dvidešimt metų, bet meilė šitam spektakliui tik išaugo, ir manau, kad „Madagaskaras“ gyvuos dar daug metų. To ir linkiu.

– Kažkuris aktorius yra sakęs, kad šiais laikais ši profesija reikalauja disciplinos, laiko planavimo, bohemiškas gyvenimo būdas su tuo nelabai ir bedera. Ar pritari šiam pastebėjimui?

– Absoliučiai. Bet tam įtakos turi pats laikmetis. Mes greičiau gyvename, turime mažiau kantrybės, nuolat kur nors vėluojame. Tokie laikai. Tiksliai žinai, kada repeticija prasidės, kada pasibaigs. Nei minute anksčiau, nei vėliau. Yra laikas darbui, yra laikas bohemiškam gyvenimo būdui. Ir tai nei gerai, nei blogai. Dabar turbūt sunkiai suvokiama, kad spektaklį galima repetuoti daugiau nei metus arba kad repeticija kadaise neturėdavo konkretaus pabaigos laiko ir baigdavosi gerokai po vidurnakčio.

– Ar yra režisierių, herojų ar dramos kūrinių, su kuriais dar norėtum susitikti kaip aktorius?

– O taip. Yra ir režisierių, ir herojų, ir keli dramos kūriniai. Bet, savaime suprantama, šitų paslapčių aš neišduosiu. Dievas duos, gal išsipildys.

Pranešimą paskelbė: Aistė Mažutytė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras