Booking.com
Nuolaida viešbučiuiSpausk ir atgauk 10 % nuo viešbučiui išleistos sumos.

Goranas Vojnovićius: „Literatūra geriau nei istorija dorojasi su praeities žaizdomis“

Kaip kalbėti ir pasakoti apie brolžudišką Balkanų konfliktą, kurio žaizdos gyvos iki šiol? Kaip pasakoti istoriją, suskaldžiusią šeimas, privertusią ieškoti ne tik savo tapatybės, bet ir tiesos bei suprasti, kad ji kartais gali būti tiesiog nepakeliama? Kas yra karo didvyriai, o kas – aukos ir kaip išmokti gyventi po karo?

Šiuos bei daugybę kitų klausimų asmeniškai, atvirai, tačiau su humoru ir ironija savo knygoje „Jugoslavija, mano tėvynė“ kelia į Vilniaus knygų mugę atvykstantis slovėnų rašytojas Goranas Vojnovićius. Šis pokalbis su juo – apie literatūrą, istoriją, atmintį ir…krepšinį.

Knygų vertimų iš skirtingų Balkanų regiono šalių vis sulaukiame, tiesa gerokai mažiau nei norėtųsi, o svečiai iš tų kraštų mus lanko dar rečiau. Tad prieš viešnagę Vilniaus knygų mugėje natūraliai norisi klausti – ar jau esate lankęsis Lietuvoje, Vilniuje?

Su vertimais panašiai yra ir Slovėnijoje. Gaila ir nemalonu taip sakyti, tačiau mažųjų Europos tautų situacija šiuo metu gana keista: regis, viskas atverta, prieinama, o jausmas toks, lyg kultūriškai tapome labiau izoliuoti nei anksčiau. Atrodo, kad tai, kas nutinka Slovėnijoje – lieka Slovėnijoje ir dėl to tauta tampa labai introvertiška. Mes pernelyg domimės savimi, kalbame apie save ir labai menkai žinome, kas vyksta už slenksčio. Tikiu, kad būtent dėl šios priežasties Balkanai jums, kaip ir Baltijos šalys mums, dažniausiai yra labai miglotas regionas.

Tiesa, aš galiu valandų valandas kalbėti apie krepšinį, apie Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį ar Rimą Kurtinaitį, jau neminint Šarūno Jasikevičiaus, žaidusio Liublianos „Union Olimpija“ ir tapusio tikra mano gimtojo miesto legenda. Bet daugiau tikrai mažai galėčiau papasakoti, nepaisant to, kad kartą jau lankiausi Vilniuje su bičiuliais slovėnais. Taigi, bus proga atsiminimus atgaivinti.

Knygoje „Jugoslavija, mano tėvynė“ per vieno žmogaus, vienos šeimos dramatišką istoriją karo fone perteikiate Jugoslavijos subyrėjimo istoriją. Parodote, kaip giliai ir visapusiškai ji paveikė, tiesiog sulaužė žmonių likimus, o tiesos ir teisiųjų paieškos tapo tokios svarbios, kad net išskirdavo pačius artimiausius. Kas lėmė būtent tokią pasakojimo perspektyvą?

Žinojimas ir patirtis, kad Jugoslavijos karas iš tiesų vyko svetainėse ir miegamuosiuose. Gal sunku suvokti, bet šalis skilo ir fronto linijos ėjo skirdamos vyrus ir žmonas, brolius ir seseris, netgi vaikus ir tėvus. Tai buvo pilietinis karas labai kompleksiškoje, multikultūrinėje visuomenėje, veikiamoje mažiausiai trijų skirtingų, savo tiesą tvirtinančių nacionalistinės propagandinių informacijos srautų. Visa tai labai stipriai paveikė ne tik žmonių įsitikinimus, bet ir jausmus vienas kitam. Net sunku patikėti, kaip greitai visi turėjo savą tiesos versiją, savą realybės, atsakymo į klausimą „Kas čia vyksta?“ versiją. Buvo įmanoma gyventi vienoje šeimoje, bet visiškai skirtinguose pasauliuose, tikėti absoliučiai skirtingais dalykais. Karas – tai siurrealistinė patirtis, paliekanti labai daug erdvės interpretacijoms.

Tačiau istorija, kad ir kokia skaudi, nemaloni ar tragiška ji būtų, priešingai nei karas, nesibaigia: ji keičiasi, transformuojasi ir driekiasi kiekvieno iš mūsų šiandienoje. Ką, jūsų manymu, mes su istorija iš tiesų darome šiandien: tęsiame, keičiame, o gal tik atsimename?

Iš tiesų, mes ją atsimename net ir tada, kai iš visų jėgų stengiamės pamiršti. Ir būtent užmiršti, nutylėti, nebeprikelti praeities norime, nes taip tiesiog lengviau. Bet istorija nesibaigia: galime save apgauti, kad ją pamiršome, galime apsimesti, kad nieko neįvyko, bet galiausiai istorija, kantriai laukusi savo valandos, sugrįš, ras progą vėl pasirodyti tada, kai būsime tam mažiausiai pasiruošę.

Būtent todėl istoriją reikia pasakoti, apie ją kalbėti nuoširdžiai ir atvirai, taip pat ir nuolat kvestionuoti. Turime išmokti gyventi skausmingoje santarvėje su savo istorija, antraip vieną dieną nubusime joje gyvendami.

Vienas iš knygos leitmotyvų – santykis su praeitimi, kaip ją suprasti, kaip priimti. Bet ar kalbėdami apie skaudžias istorines traumas galime išgirsti visus balsus ir visas puses, ką daryti su nutylėtomis istorijomis? Ir kokia tokiomis aplinkybėmis meno funkcija: ar kinas, literatūra gali padėti mums susitaikyti su istorine praeitimi?

Nenoriu sumenkinti istorikų indėlio ir jų darbo svarbos, bet sakyčiau, kad menui tenka kur kas didesnė reikšmė dorojantis su istorijos žaizdomis. Pirmiausia dėl to, kad menas suteikia istorijai subjektyvų matmenį, asmeninę perspektyvą. Juk istorija nėra tai, kas kadaise kažkur nutiko. Istorija – tai pirmiausia žmonės, kurie joje dalyvavo, kuriuos ji palietė. Nežinodami, ką įvykiai reiškia žmonėms, kaip jie juos pasakoja ir paaiškina kitiems bei patys sau, mes iš tiesų labai nedaug ką ir žinome. Visada sakau, kad nereikia bijoti interpretacijų ar net melo – tai lyg mitai ar legendos. Jie svarbi, iškalbinga istorijos dalis, kartais prie tiesos priartinanti daug labiau, nei pliki istoriniai faktai.

Jei meno galia tokia didelė, natūraliai kyla klausimas apie kūrybos laisvę ir jos ribas. Ši tema visu aktualumu dabar yra iškilusi ir Lietuvoje. Tad norisi klausti, ar yra temų, istorijos aspektų, asmenybių ar kontekstų, kurie negali būti kvestionuojami? Kitaip tariant – ar egzistuoja literatūroje tabu?

Turbūt, kad taip, nes daugelyje pasaulio kraštų rašytojams vis dar neleidžiama kalbėti laisvai, o tam tikros temos nutylimos. Man atrodo, kad iš tiesų cenzūros pasaulyje dar labai daug, nes kai kurie režimai bijo atvirai kalbančių ir rašančių žmonių. Šie matomi kaip reali grėsmė.

Slovėnijoje situacija visiškai kitokia. Turime absoliučią saviraiškos laisvę, ribų ar tabu nebėra, bet tuo pat metu literatūros svoris ir svarba menksta. Tiesiog nėra taip svarbu, apie ką tu rašai, nes tai nelabai kam rūpi, mažai ką keičia. Todėl kartas nuo karto vyresnės kartos rašytojai prasitaria, kad laikai, kai literatūra buvo tokia galinga, kad jos bijojo ir ją reikėjo net cenzūruoti, liko praeityje.

Esate ir kino režisierius, tad auditorija – skaitytojai, žiūrovai –  jūsų kūrybos respondentai, regis, yra neišvengiama kasdienybės dalis. Išduokite, ar rašydamas įsivaizduojate savo skaitytoją? Koks jis? Kas jam svarbu, ko jis ieško jūsų kūriniuose?

Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Slovėnijoje skaitytojas labai retai yra „jis“. Kur kas dažniau tai „ji“ ir „jai“, paprastai, daugiau nei 50 metų. Tiesa pasakius, tai supratau gana kurioziškomis aplinkybėmis: prieš dešimtmetį, parašęs pirmąją knygą, kuri buvo skirta jaunimui – pilna žargono, su keiksmažodžiais – susitikau su skaitytojais. Tuomet ir paaiškėjo, kas iš tiesų domisi mano knygomis.

O kalbant rimčiau, kai rašau, apie skaitytojus aš negalvoju. Tiesiog jie yra pernelyg nenuspėjami: dažnai jie nepastebi dalykų, kuriuos sudėjai į knygą, ir mato tai, ko rašydamas iš tiesų net neturėjai omenyje. Tad bent kol kas renkuosi skaitytojus palikti ramybėje.

O kaip vertinate susitikimus su skaitytojais? Vieni autoriai jų tiesiog nekenčia, kiti gi – labai vertina ir laukia. Kurioje barikadų pusėje esate jūs?

Susitikimus aš mėgstu, ypač tuos už Slovėnijos ribų. Tiesiog jie man suteikia galimybę pamatyti, kaip knyga interpretuojama išankstinių nuostatų viena ar kita tema neturinčių, ar, tarkime, nepatyrusių Jugoslavijos karo, skaitytojų akimis. Labai branginu ir vertinu susitikimus su tais, kurie į mano knygą žvelgia kaip į literatūrą, tiesiog į dar vieną knygą, kurią galėjo perskaityti. Būtent todėl labai laukiu ir susitikimo su Vilniaus knygų mugės lankytojais.

Vilniaus knygų mugė Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks vasario 21–24 d. Šiemet lankytojai kviečiami į daugiau nei 500 renginių 18-oje skirtingų mugės erdvių. Su išsamia renginių programa galima susipažinti ne tik internete, bet ir išmaniesiems įrenginiams skirtoje „Litexpo“ programėlėje.

Pranešimą paskelbė: Lina Valantiejūtė, UAB „Idea Prima“