Festivalyje „TheATRIUM“ absurdiškai komiškas Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“

Gegužės 25 d. 20 val. Klaipėdos dramos teatre vykstančio tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ metu žiūrovai turės galimybę išvysti dviems Auksiniams scenos kryžiams nominuotą (videografijos/šviesų dizaino ir dramaturgijos kategorijose) teatro ir kino sintezę Scilė nori būti žmogumi“ (rež. Gabrielė Tuminaitė) pagal menininkės, rašytojos Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“ iš knygos „Lubinas ir seradėlė“.

Absurdiškai komiškas, žaismingas ir vizualiai turtingas spektaklis, išskiria meistrišku aktorių ansambliu, kurį sudaro: Eglė Mikulionytė, Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys, Vaidotas Martinaitis, Agnė Šataitė, Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas ir Edmundas Mikulskis. Vienos dalies absurdo komedijoje, pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip „smegenų vienas kitam plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai bei moters (ypač moters kūrėjos) situacija patriarchaliniame pasaulyje. Pjesės veikėjai – tai gerai žinomi antikos personažai, su visu savo kultūriniu bagažu atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste.

Scilė, iš mito apie laivus skandinančias pabaisas Scilę ir Charibdę, jaučiasi įstrigusi toje savo „kalno pozoje“. Ji nebenori būti nejudanti uola, turinti tik tą vieną funkciją, nors ir galingą. Scilė nori būti žmogumi (aliuzija į Lietuvos kino klasika tapusio filmo „Adomas nori būti žmogumi“ pavadinimą). Bet ką reiškia būti žmogumi? Ko reikia, norint juo tapti? Kuo rizikuoji? Scilė pradeda tradiciškai, nuo apsilankymo pas „koučerę“ (gyvenimo mokytoją) Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas, ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?

Režisierė Gabrielė Tuminaitė dar karantino metu, į pagalbą pasikvietusi videomenininkę Anetą Bublytę ir operatorių Eitvydą Doškų, Paulinos Pukytės pjesei pritaikė kino kalbą ir ėmėsi tyrinėti teatro ir kino panašumus bei skirtumus, eksperimentuoti su jų sintezės galimybėmis. Pasak G. Tuminaitės, P. Pukytės tekstai yra labai konceptualūs, jiems atskleisti ypač tinka būtent tokia – hibridinė – teatro forma. „Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, – netradicinė, itin išskirtinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“, – sako G. Tuminaitė.

Pagrindinius vaidmenis kuriančios Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Mikulionytė, paklaustos ką joms reiškia jų įkūnijami personažai spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“, atsako: „Mano personažas – Scilė – įkūnija bet kokios lyties ir amžiaus dabartinį žmogų, bandantį susigaudyti savyje ir pasaulyje. Besikeičiant kultūros ir socialiniam pasaulėvaizdžiui, meno ir kūrėjų vertinimo kriterijams, Scilė mėgina ieškoti to, ką vertina kiti (nusipelnę autoritetai, gyvenimo mokytojai ir guru), – aistringai mėgina tapti tuo, kas nėra, kol galop ima suvokti, kad kitu tapti jai neįmanoma, o gal net ir nereikia, kad vienintelis, kuo jai reikėtų pabandyti būti, – tai savimi“, – sako aktorė Ežbieta Latėnaitė. „Mano personažas Kirkė – pseudo menininkė iš „rašytojų sąjungos“ ar iš baro „Suokalbis“. Aišku… su gerai „nučiuožusiu stogu“, o tai jau įdomu“, – atsako aktorė Eglė Mikulionytė.

Spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ labai svarbi žmonių aplinka (jos reakcija, komentarai), mat ir visas pjesės tekstas konstruojamas iš mūsų kalbos „šiukšlyno“. Aplinkinių komentarai ir nuomonių lavina užgožia kuriančiąją jėgą ir poetinę raišką, grasinasi ją paskandinti, vulgarizuoti. Tad čia keliamas klausimas: ar lengva ir ar apskritai įmanoma tokioje aplinkoje ne tik kurti, bet ir išlikti, būti žmogumi? Ar to tikėjosi Scilė, iš uolos-pabaisos tapdama žmogumi-poete?

Savo režisūriniame darbe Gabrielė Tuminaitė įkvėpimo semiasi iš septintajame–aštuntajame dešimtmetyje Amerikoje gimusio performing for camera žanro ir „vintažinių“ televizijos spektaklių, o taip ir film noir estetikos, kurią ji bando pritaikyti scenoje. Taip išryškinama ir laiko – visa ko keitimosi ir visa ko pasikartojimo tema, o taip pat ir perspektyvos, žiūros taško svarbos klausimas. Tie patys personažai, pasirodantys scenoje gyvai, sąveikauja su savimi pačiais filme (su savo praeitimi ar su savęs įsivaizdavimu?). Bet scenoje jie jau kitokie, labai pasikeitę. O gal tik mano, kad pasikeitę, o iš tiesų išlikę iš esmės tokie patys? Vaizdas tampa apokaliptiškas, pranašiškas, o gal įspėjantis. O gal mums tik taip atrodo? Kur yra realybė – čia ar ten?

Spektaklio kūrybinė komanda: pjesės autorė ir dramaturgė – Paulina Pukytė, režisierė –  Gabrielė Tuminaitė, scenografijos autorius – Aistis Kavaliauskas, kostiumų dailininkai – Deividas Katkus, Sidas Martinavičius, šviesų dailininkas – Mykolas Olšauskas, garso režisierė – Kristina Juškevičiūtė, grimo dailininkai – Dalia Žakytė-Bučienė, Sidas Martinavičius, režisierės padėjėja – Jūratė Mikaliūnienė. Vaidina: Eglė Mikulionytė, Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys, Vaidotas Martinaitis, Agnė Šataitė, Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas, Edmundas Mikulskis, Jūratė Brogaitė, Darius Bražiūnas.

Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Scilė nori būti žmogumi“ kviečiame išvysti gegužės 25 d. 20 val. Klaipėdos dramos teatre. Bilietus platina bilietai.lt

Pranešimą paskelbė: Kornelija Anelauskaitė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
Festivalyje „TheATRIUM“ absurdiškai komiškas Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“

Facebook Comments