Anykščiuose gyvenantis rašytojas Rimantas Vanagas: „… tai ir angelų ir velnių miestas“  

Anykščiai – išskirtinė Lietuvos kultūros vietovė, kurioje per kelis šimtmečius radosi unikalūs gamtos, istorijos, kultūros ir meno ženklai. Taip šie ir gamtos, ir žmogaus kurti objektai, greitai tapo kultūros simboliais, garsinančiais šį kraštą ir puikiai žinomais visoje Lietuvoje.

Anykščių rajono savivaldybė dalyvauja žurnalo STRUCTUM organizuojamame nacionaliniame architektūros ir urbanistikos konkurse „Išmanusis miestas 9“.

Tradiciškai portalas Structum.lt kalbina konkurse dalyvaujančių miestų žinomus žmones ir šį kartą pristato pokalbį su rašytoju Rimantu Vanagu, gimusiu ir augusiu šiame nuostabiame krašte ir jau 30-metį nuolat čia gyvenančiu. Rimantas su mumis dalijasi labai nuoširdžiai ir atvirai, ką reiškia būti 4-osios kartos anykštėnu ir kaip jis pats sako: „mums Anykščiai – ne užeiga, ne pramoga, ne egzotika ar verslo pajamos, o namai ir gyvenimo būdas, likimas“

Kokios sąsajos Jus sieja su Anykščių kraštu? 

Bažnytinėse metrikose užfiksuota, kad esu ketvirtos kartos anykštėnas (iš tėvo pusės), o mama irgi iš Anykščių parapijos, dešiniojo Šventosios kranto. Tai, kad nuo 1966 iki 1996 metų gyvenau Vilniuje,

Anykščių nuo manęs nenutolino: parvažiuodavau tėviškėn vos ne kas savaitę, čia praleidau ir beveik visas (išskyrus gal porą studentiškų) vasaras. Tėvams mirus, kišenėje visad nešiojausi namų raktą, kol galiausiai, jau prieš 30  metų, sugrįžau – visam laikui.

Nors esu matęs nemažai pasaulio, man brangiausias vaizdas – kasdien pro langą matoma Šventoji, mirganti pro klevų ir žilvičių šakas, supratimas, jog esu savo vietoje, esu jos dulkė. Savo miniatiūrų rinkinį taip ir pavadinau: „Šventoji mano dvynė“.

Visa tai pasakoju todėl, kad geriau suprastumėt, kaip man, kitiems  Anykščių „čiabuviams“ svarbus kiekvienas pokytis mūsų padangėje, kodėl taip jautriai reaguojame  į dalykus, kurių pašalinė akis dažnai nė nepastebi. Būnam pikti ir dygūs, kai koks nors prašalaitis, nukritęs iš didelio miesto, staiga ima pūsti, jog esam atsilikę, provincialūs, bijom inovacijų ir pan. Jaučiamės turį prigimtinę teisę būti išgirstiems ir suprastiems, nes mums Anykščiai – ne užeiga, ne pramoga, ne egzotika ar verslo pajamos, o namai ir gyvenimo būdas, likimas.

Ilgametes bendruomenės bendrystės tradicijas puoselėjantis miestas ir dabar stengiasi stiprinti svarbiausias sritis: kultūrinę, socialinę, ekonominę, turizmo. Gal galite pakomentuoti, kuo ši teritorija tuo atžvilgiu keičiasi, kokia buvo ankščiau ir yra dabar?

Tradicijų mums tikrai nestinga, ypač literatūrinių, istorinių. Šitoj srity, manau, mums respublikoje mažai kas prilygtų. Ir vizualiai labai išgražėjom, beveik neįtikimai. Jei mano tėvai pereitų savąja gatve, garantuoju, jos nepažintų.

Prieš daugiau nei 40 metų lankydamasis Kipre stebėjausi, kad viešbučių aikštelės, šaligatviai prie namų, ypač kavinių, plaunami kaip kambarių grindys. O dabar ir mes jau švarut švarutėliai, kaip numuilinti! Daržovių lysves daug kur pakeitė gėlynai, egzotiški augalai, prižiūrimos vejos ir t.t..  

Labai graži metamorfozė įvyko kairiajame Šventosios šlaite. Girtuoklių pamėgti krūmai ir šabakštynas virto puikiu Vyskupo skveru su paminklu.

A.Baranauskui, skvere priešais bažnyčią, puikiai dera modernus raudonų plytų bibliotekos pastatas. O raistelis už Kultūros centro, kuriame vaikas vos nepaskendau, dabar – fotogeniškas, jaukus parkas, kuriuo malonu pasivaikščioti ir kuriame dažnai vyksta miesto renginiai, mugės.

 O dėl kitko… Ekonomikos liko tik trupiniai. Socialiniu požiūriu irgi: gyventojų smarkiai sumažėjo, privačių namų gatvėse vis daugiau tuščių langų. Tiesa, parduoti sodybų neskubama: kas vaikams tie pinigai palyginti su vaikystės, jaunystės sentimentais, galimybe grįžti namo pailsėti, ypač vasarom? 

Labiausiai atsigriebiam vystydami kultūrinį turizmą, jo infrastruktūrą. Tuo požiūriu, manyčiau, labai pavyko viešbučiams, SPA centrui, didelėms parduotuvėms. Esam dainininkų, dailininkų, rašytojų, aktorių Meka – tiesiog sunku suspėti į visus koncertus, parodas, susitikimus, spektaklius, kartais juokauju, kad nuolatiniams renginių lankytojams reiktų mokėti atlyginimą…

Prie populiarumo, žinoma, prisideda ir vis modernesnis Anykščių įvaizdis. Kuklus rajono miestelis tiesiog akyse tampa vis universalesnis, judresnis, energingesnis. Atvykstančiųjų labui kai kur pasikeitė netgi reljefas – buvusią ramybę ir malonų snaudulį sujudino pėsčiųjų, dviračių, pažintiniai, relaksacijos takai. Tapome tarsi miniatiūriniu visų galimybių atspindžiu, lydeka, prifarširuota naujovių!

Kokius darbus, sprendimus įžvelgiate, kurie išties pasiteisina šiais atžvilgiais ir skatina geresnę miesto infrastruktūrą?

Prieš kokius 8-10 metų Antanas Mockus, Bogotos meras panoro aplankyti kokią nors Anykščių kavinę. Buvo vidurvasaris, temo, bet nė viena užeiga nedirbo. Galiausiai vienoje sutiko aptarnauti, bet tik primygtinai apeliavus į tai, kad svečias – kandidatas į Kolumbijos prezidentus. Dabar gi tokia paradoksali situacija būtų neįmanoma – kavinių pridygo kaip grybų po lietaus! Gaila, kad šiokiomis dienomis ar sugedus orams daugelis jų tuščios, nes vietiniai žmonės kavą geria, užkandžiauja paprastai namie, o turistų srautai nenuspėjami. Be to, jaukių senamiesčio užeigėlių savininkai vienu balsu skundžiasi mokesčiais – jie tokie dideli, kad dažnai neužsidirba nė atlyginimui. Toks valdžios nelankstumas, nenoras palaikyti smulkųjį verslą didžiai stebina ir niekais paverčia geras idėjas, nuoširdžias veiklių žmonių pastangas. Tuo tarpu prieš karą krautuvėlės, kavinukės mieste klestėte klestėjo, buvo dainuojama: „Anykščių miestas kalnais apriestas, kas antras namas – vis restoranas“.     

 Gal pastebite, ko trūksta ir su kokiomis problemomis vis dar susiduriama?

Kurortinės vietovės statusą išsikovojęs, į kurortą pretenduojantis miestas neįmanomas be sklandaus transporto eismo. O Anykščiuose… per patį miesto centrą nuo ryto iki vakaro, ypač savaitgaliais,  burzgia, dūmija ne tik lengvųjų automobilių, bet ir sunkvežimių, treilerių kolonos. Nesaugu, triukšminga, oras tikrai ne pašventupių… Automobilio pastatymas prie „Maximos“ – gyva žaizda. Verkiant reikia aplinkkelio! Ne tik Lėto miesto koncepcijai paremti, o apskritai žmoniškam gyvenimui.

 Nesunku pajusti, jog Jums labai svarbus visokeriopos Anykščių plėtros santykis su gamta…

Ypatingai svarbus. Tikriausiai sutiksite, kad Anykščiai – gražios gamtos sinonimas. Todėl man graudu ir juokinga, kai kokie nors „idėjų generatoriai” sugalvoja… pagražinti gamtą.

Harmonija! Ar ne apie ją svajojame, jos ilgimės? Bet kai projektuojame namus ar gatves, rašome ar kuriame muziką, kažkodėl vis dažniau griebiamės išorinio įspūdžio, efekto, norime šokiruoti, pamiršdami esmę – prasmę, kam visa tai daroma.  Turinys, apakintas formos blizgesio, kartais išvis prapuola… O kai nėra dermės, galvoj, širdy ir visoj pasaulio sampratoj neišvengiamai kyla konfliktai, destrukcija, nusivylimas.

O štai anekdotu tampantis, A.Baranausko aikštėje, t.y. pačiame Anykščių centre, stovintis paminklas Laisvei. Sumanymas buvo kilnus, patriotinis, karštai paremtas tremtinių ir ne tik, bet jau 20 metų anykštėnai prie jo niekaip nepripranta. Nes žvilgantis metalas, abstrakčios formos „nelimpa” prie mūsų senamiesčio aplinkos, lyriškos Anykščių dvasios. O štai to paties paminklo variantas Los Andžele, UCLA universiteto parkelyje, kur eksponuojami viso pasaulio skulptorių kūriniai – kaip čia buvęs! Vadinasi, V.Vildžiūno paminklas niekuo dėtas, tik vieta jam parinkta ne ta. O perkelti jį būtų galima visai netoli, nieko neįžeidžiant ir nenuskriaudžiant – priešais Kultūros centro pastatą, kad stovėtų šiuolaikinės architektūros fone.

 Anykščių rajono savivaldybė dalyvauja Išmanusis miestas projekte, kuriame architektai siūlo projektus šioms teritorijoms: Anykščių miesto šiaurinėje dalyje esanti Anykščių senosios dvarvietės teritorija (ONIXTI). Teritorijoje yra Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos pastatas su priklausiniais, Anykščių menų inkubatoriaus-menų studijos pastatas ir Anykščių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė. Taip pat siūlomas parengti projektą Kurorto parkui. Pasidalinkite savo nuomone. 

Pasikartosiu: joks šiuolaikinis Išmanusis miestas neįmanomas be sklandaus transporto eismo, tai ne šiaip kaprizas ar kosmetika, o būtinybė. O jei stabteltume ties konkrečia teritorija… Aišku, svarbiausia, mano akimis, būtų senoji dvarvietė, juolab į ją jau nemažai investuota, Menų inkubatoriaus pastato rekonstrukciją laikyčiau viena didžiausių miesto architektūrinių sėkmių. Istoriniai dvarvietės akcentai – užmojis tiesiog privalomas, neramu tik, kad nevirstų istoriniu bei architektūriniu kiču.

Kadangi vertingų gilios praeities eksponatų, kiek supratau, ne itin gausu, vėlgi nesunku užšokti ant to paties „grėblio“ ir turinį pakeisti efektinga forma, pateikimu. Tuo tarpu „turinio“, derančio prie vietos, esama per akis – omeny turiu iki šiol niekur viešai nerodomas išties vertingas kraštotyros eksponatų kolekcijas, laikomas ne tik muziejaus fonduose, bet ir privačiuose plotuose. Ar ne keista: 580 metų atšventusiame mieste  turime visokių muziejų, išskyrus krašto istorijos, kraštotyros… O, sako, pas mus buvo stabtelėję netgi keli valdovai!

 2012 m. Anykščiai buvo paskelbti Kultūros sostine. Bet ir vėliau jie dažnai tituluojami šiuo vardu. Tad kuo vis dėlto Anykščiai išskirtiniai?

Jie labai kontraversiški – kaip joks kitas Lietuvos miestas! Garsėjame Angelų muziejumi – bet kasmet pas mus vyksta ir roko festivalis  „Velnio akmuo“ (kad mažiau erzintų pagyvenusius tikinčiuosius ir labiau trauktų „globalųjį“ jaunimą, dažniausiai vadinamas  „Devilstone“ vardu). Mes vienu metu norime būti ir Knygos miestas, ir šaunių pramogų, atrakcijų poligonas. Puoselėjame tradicijas, pasiskelbėme palaiminę „Lėto miesto“ koncepciją – bet ir džiaugiamės šviežia energija, švenčių šurmuliu, griausmingais festivaliais. Anykščiai nori subtiliai saugoti paveldą, senamiestį – ir narsiai stato gremėzdiškas inžinerines konstrukcijas su neono blyksniais… Mes sugebame edukuoti besidominčius amatais, tautodaile, relaksuoti pavargusius, besveikačius – ir rogutėmis nuleisti nuo kalno žviegiantį jauniklį.

Anykščių įvairovė – mūsų fenomenas, šlovė ir… Nesakau, kad nelaimė, bet – tiksinti problema. Taktika „visko po truputį“ teoriškai lyg ir turėtų pritraukti lankytojus visais metų laikais, tačiau Lietuvos klimatas vis tiek yra sezoninis, sunkiai prognozuojamas, tad tam tikrais laikotarpiais liekame, kaip sakoma, ant ledo. Nei darbo, nei pinigų. Todėl būtini tam tikri prioritetai, nuoseklumas, juolab viskas susiję su investicijomis, o jos nėra neribotos. Žinoma, idealiausias variantas – jei daugiau turėtume gamybos, verslo įmonių, jei turizmo paslaugos būtų ne pagrindinis pragyvenimo šaltinis, o tik priedas prie pagrindinio.

Tam tikro nuoseklumo pasigendu ir architektūroje. Nedideliam miestukui netinka nei Vilniaus, nei Briuselio standartai ar formatai, ir tai natūralu – pas mus viskas arčiau kūno. Kažin ar anykštėnams ir lankytojams labai jauku atsidūrus tarp aštrių, agresyvių kampų, nuogo metalo – jautiesi panašiai kaip klausydamasis (krūpčiodamas) nuo neva „šiuolaikiškos“ šaižios muzikos.

Saikas, darna, geras skonis, Č. Milošo žodžiais tarus, „žmogiškas formatas“ – štai kas teikia dvasiai ir kūnui džiaugsmo!

O dėl „masinio“ turizmo srautų nešamos naudos… Taip tik atrodo, kad juo daugiau mus aplanko žmonių, juo daugiau byra į mūsų verslo ar savivaldybės kišenę. Kai kas net bilietėlio už porą eurų nenori pirkti, nekalbant apie brangesnį patiekalą, knygą ar suvenyrą. Kiek teko patirti dairantis po pasaulį, patys naudingiausi – tylą bei ramybę, sveiką, kokybišką, kultūringą poilsį vertinantys poilsiautojai.

Pranešimą paskelbė: Ignė Dutova, UAB „Structum projektai”

Facebook Comments