Booking.com
Nuolaida viešbučiuiSpausk ir atgauk 10 % nuo viešbučiui išleistos sumos.

Andriaus Bialobžeskio ir Rimvydo Stankevičiaus susitikimas

Aktorius Andrius Bialobžeskis pristato savo autorinį darbą Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai pagal poeto Rimvydo Stankevičiaus trijų dalių rinkinio Valhala eiles. Per jį aktorius siekia perteikti ne tik dvasinį ryšį su jam artimu poetu, bet ir savo asmeninę patirtį. 

Statote spektaklį pagal poeziją. Koks jis bus?

Tai bus poezijos spektaklis: intensyvus, trūkčiojantis, atmosferiškas. Kaip kardiograma. Krintanti ir kylanti gyvenimo linija, kurioje Rimvydo Stankevičiaus tekstas yra spektaklio alfa ir omega. Galvojau apie Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią, tai – idealiai atliepianti Rimvydo tekstus vieta. Deja, techninės sąlygos ten buvo nepakankamos, kad galėtume pagarbiai jį rodyti publikai. Todėl pasirinkau teatro studijos erdvę.

 …kuri tarsi nurodo, kad dialogas su publika bus intymus…

Mielai norėčiau pamatyti daugiau žiūrovų, bet poezija yra nišinis dalykas, poezijos spektakliai – reti svečiai mūsų teatro scenoje, visgi svarbu, kad žiūrovui ar klausytojui tai būtų artima, girdima, juntama. Atpažįstama. 

Rimvydo Stankevičiaus tekstai – labai melancholiški, juose daug išgyvenimų, skausmo…

Tai labai asmeniški tekstai. Jei rašyčiau eilėraščius, jie atrodytų labai panašiai. Su Rimvydu iš tiesų kalbame ta pačia kalba. Bet, kadangi Rimvydas visa tai jau yra parašęs, nėra čia ko rašyti man. Manau, kad šie tekstai turėtų būti tam tikra iškrova, savo kelio, gyvenamo laikotarpio, atsitikimų akistata, autorevizija… Ten slypi daug pojūčių, patirčių, todėl ir reviziją reikia daryti drąsiai, negailint savęs. Na, tokį švelnų skrodimą – su krauju ir ašarom…Pats Stankevičiaus rinkinys Valhala (visa trilogija) praktiškai yra paties autoriaus gyvenimo kelio apibendrinimas: ėjimas iki egzistencinės kryžkelės. O tie mūsų gyvenimo keliai labai panašūs. Kadangi esame seni pažįstami, keliai juo labiau bendri ir artimi. Jie yra žmogiški, paženklinti, su visais kreivumais. Noriu, kad mano spektaklyje tai atsispindėtų. 

O kokias pagrindines temas išskirtumėte? Kas sudarys spektaklio karkasą?

Pasaulis ir jo šešėliai, gundymai ir kova su jais – tokios esminės temos. Galima sakyti, daugiaveidis AŠ, klaidžiojantis savo miražuose: tamsa ir šviesa, išbandymai ugnimi ir vandeniu, ligoninės, bažnyčios, ieškojimai ir nusivylimai. Visa tai ir begalę kartų daugiau slepiasi tekstuose, todėl norėtųsi, kad spektaklyje aidėtų tiek vyriškas, tiek moteriškas balsai. Tai – kelionė iš tamsos į šviesą, pasirinkimas: kurioje pusėje stovėsi prasidėjus Armagedonui?Rimvydo tekstuose esama žmonių, kurie savo šviesą paliko mums. Jų nebėra, nors kadaise ėjome kartu su jais. Turiu vieną Sauliaus Mykolaičio fotografiją. Ją šiaip ne taip gavau. Ši Butauto Barausko daryta nuotrauka yra labai reta, mažai kas yra ją matę: Saulius sėdi, kojas įmerkęs į dubenį, rūko cigaretę ir žiūri. Ji ir buvo mano įkvėpėja, nuo jos prasidėjo vaizdinės jungtys su Rimvydo tekstų metafizika. Saulius buvo mano ir Rimvydo draugas, todėl norisi atiduoti jam duoklę. Beje, Valhalos rinkinyje yra du eilėraščiai, kuriuos Rimvydas skiria Sauliui, jie parašyti jau po Sauliaus mirties. Kadangi praėjo jau daugiau nei dešimt metų, norisi prisiminti… Šioje medžiagoje yra labai daug autentikos, ir, manau, tas autentiškas kalbėjimas scenoje yra labai svarbus. 

Ar tą autentiką galima sieti ir su Jūsų gyvenimu?

Medžiagą rinkausi ir scenas noriu pritaikyti taip, kad šis kūrinys kalbėtų ir apie mane. Manau, kad Rimvydui daug dalykų gyvenime dėliojosi panašiai. Manau, kad, jei iš tiesų supranti žmogaus tekstą ir jauti tą pačią kraujo grupę, tuomet suvoki, kad tavo ir autoriaus gyvenimas bildėjo tais pačiais laiptais. Tiek aukštyn, tiek žemyn. Tam tikri dalykai yra labai atpažįstami. Žmogus visada yra draskomas pasirinkimų: neįmanomas kelias be nuopolių į tamsą. O pasivaikščioti pragaro ratais reikia, kad galėtum išsigryninti, suprasti, kurioje pusėje stovi: šviesoje ar tamsoje. Man šis spektaklis yra savotiškas išsisakymas apie save, savo praeitį,  draugus… 

O kaip apskritai įvyko Jūsų susidūrimas su poezija? Kada ja susidomėjote?

1993 metais vyko renginys, kuris vadinosi maždaug taip: Jaunųjų talentų konkursas. Jį  organizavo Lietuvos muzikų rėmimo fondas, o iš tikrųjų konkursas buvo skirtas muzikantams. Jiems čia buvo suteikta erdvė pasirodyti. Su jais tais pačiais metais baigėme Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tuo metu visi gyvenome pusbadžiu. Na, ir tradicija buvo tokia, užsitęsusi dar nuo sovietinių laikų: muzikantai groja, o fone dar kažkądaro aktoriai. Jie būdavo traktuojami kaip tam tikri linksmintojai. Taip ten ir atsiradau. Vėliau viskas nurimo, poezija pasitraukė į paraštes. Vis dėlto prieš dešimt metų vėl sugrįžau ir pradėjau rimtai dirbti. Daug keliauju su įvairios poezijos skaitymais. Šiandien priartėjau prie poezijos spektaklio, nes vien koncertinio skaitymo nebeužtenka. Stankevičius kaltas. Pagalvoju, kad dabar viskas apsivertė: kai Lietuvos rašytojų sąjungoje vyksta skaitymų vakarai, paprašo, kad dar koks muzikantas pagrotų, padėtų sukurti tam tikrą atmosferą. Svarbiausia, kad muzikantas padarytų kažką. O seniau juk aktorius su savo skaitymais darydavo tą kažką.

 Atrodo, kad poezijoje kiekvienas žodis yra įkrautas kur kas labiau, nei, pavyzdžiui, prozoje. Kaip tokį tekstą perteikti žiūrovui, kad jis tas eiles iš tiesų išgirstų? Juk toks tekstas yra labai koncentruotas.

Manau, kad svarbiausias yra pats tekstas. Jei jį supranti, tuomet viskas bus gerai. Juk svarbiausia, kas tuo tekstu sakoma. Būtent dėl šios priežasties poeziją viešai skaito labai mažai žmonių. Toks skaitymas yra labai sudėtingas. Gauni pliką tekstą, privalai jį perleisti per save, tam tekstui turi būti atviras… O atvirumas tikrai nebūna švelnus ar aksominis… Jis visuomet skausmingas, nes tokį tekstą atverti pavyksta tik tada, kai jame randi kažkokių tau pačiam skaudžių, aktualių temų. Toks tekstas labai bado. Apskritai geri poetiniai tekstai būna labai intymūs. Poetas tuo tekstu pasisako, visiškai atsiveria, dalijasi savo labai intymiomis paslaptimis. Todėl skaitovas, imdamas tokį tekstą, su juo turi labai atsargiai elgtis. Kita vertus, tuo pačiu metu ir drąsiai kalbėti apie tai, kas tame tekste glūdi, drąsiai kalbėti apie save. Poezijoje tarpinio skaitymo nėra. Jei ji bus skaitoma tik dėl paties skaitymo, klausytojai tai pajus, jų tai nejaudins ir nepasieks…

 Apie autorių 

Rimvydas Stankevičius gimė 1973 metais Elektrėnuose. Studijavo Vilniaus universitete lituanistiką, yra įgijęs lietuvių literatūros magistro laipsnį. Autorius debiutavo būdamas dvidešimties, 1993 m., kai keli jo eilėraščiai pateko į Poezijos pavasario almanachą. Po daugiau nei penkiolikos rašymo metų poetas pelnė pirmąją – to paties Poezijos pavasario – premiją ir tapo plačiau žinomas Lietuvos skaitytojams. Po to sekė dar ne vienas apdovanojimas (tarp jų – 2011 m. Jurgos Ivanauskaitės vardo premija už knygą Patys paprasčiausi burtažodžiai (2010 m.), 2013 m. įteikta LATGA-A aukso žvaigždė), o iki šiol poetas yra parašęs 7 poezijos, 2 eseistikos ir 1 pasakų knygą. Stankevičius yra dirbęs reporteriu dienraštyje Respublika, o2001 m. LRT vedė kultūrinę laidą Kultūros spąstai. Autoriaus poezija versta į lenkų, švedų, suomių, anglų ir kt. kalbas, publikuota užsienio almanachuose.

Autorius žinomas ir teatro scenoje: pagal Stankevičiaus inscenizaciją 2000 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytas spektaklis Stop mašina, kurį režisavo aktorius Saulius Mykolaitis. 2002 m. kartu su kompozitoriumi Roku Radzevičiumi sukūrė roko operą Jūratė ir Kastytis, o Nacionaliniame Kauno dramos teatre 2014 m. buvo pastatytos oratorijos Sakurų prisiminimai libreto autorius.

„Tebūsiu prakeiktas, jeigu poezija – tik pasimėgavimas gražiais kalbos ornamentais vaikiškame kaleidoskope, jeigu ji nėra slaptaraštis, kūlgrinda, vedanti aukštyn. Juk gera poezija visada yra šiek tiek ir malda, šiek tiek ir užkeikimas, šiek tiek ir muzika, šiek tiek ir šviesa. Net jeigu ir Valhalos tamsybėse spingsinti“, – sako viduriniosios kartos poetas. Stankevičiaus poezijos trilogija Valhala, kurią sudaro knygos Laužiu antspaudą, Patys paprasčiausi burtažodžiai, Ryšys su vadaviete, yra vertinama kaip viena svarbiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių poezijos rinktinių.

Kalbino Ugnė Kačkauskaitė

Premjera Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai, spektaklio autorius Andrius Bialobžeskis

Sausio 18–19 d. Valstybinis jaunimo teatras

Bilietai:
http://bit.ly/2C9QVyM

Pranešimą paskelbė: Gitana Leščevska, VšĮ Valstybinis jaunimo teatras