Nuo „The Beatles Street“ iki „Pietinia kronikų“: Šiaulių istorijos

Miesto veidą kuria ne tik pastatai ar gatvės, bet ir žmonių patirtys, prisiminimai, pasakojimai. Iš tokių mikroistorijų sudėliota vietovės ar laikmečio mozaika kartais būna įdomesnė nei ta, kurią mums pateikia dienraščių puslapiai. LIMIS pasakojimų platformos „Mano ir mūsų istorija“ archyvuose nugulė daugybė istorijų apie Šiaulius. Ypač spalvingi kultūros žmonių, visuomenininkų prisiminimai, kurių nerasite istorijos vadovėliuose. Virgis Stakėnas, Aleksandras Ostašenkovas, Rimantas Kmita ir kiti šiauliškiai dalijasi unikaliais pasakojimais apie Šiaulių miestą ir oficialaus gyvenimo užkulisius sovietinės okupacijos ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais.

Kelionė po pasaulį neišvykstant iš Pietinio rajono

Ar galėtumėte pėsčiomis nukeliauti iš Besarabijos į Taškentą vos per kelias minutes? Šiaulių Pietiniame mikrorajone tai – ne fantazija, o kasdienybė. XX a. pradžioje beveik visa pietinė miesto dalis buvo skurdi ir pelkėta, jos gyventojai glaudėsi mažuose nameliuose be patogumų. Tikėtina, kad būtent dėl šių sąlygų šmaikštūs šiauliškiai vietovei suteikė tolimą ir egzotišką Besarabijos vardą.

Vos perėję Tilžės gatvę, atsiduriame Taškente. Šis pavadinimas prigijo po 1966 m. žemės drebėjimo Uzbekistano sostinėje. Tais pačiais metais į Šiaulius atvyko apie 100 jaunuolių iš Taškento, jie buvo apgyvendinti naujuose Rasos gatvės namuose ir mokėsi statybininkų specialybės, kad vėliau galėtų atstatyti savo miestą. Taip vietinių lūpose gimė iki šiol gyvuojantis pavadinimas, menantis ne tik gamtos stichiją, bet ir Šiaulių, priėmusių likimo nuskriaustus žmones, geranoriškumą.

Žygimanto Ruškio istorija „Iš Besarabijos į Taškentą – kelių žingsnių kelionė Šiaulių Pietiniame“ atskleidžia, kaip gimsta neformalūs vietovardžiai ir kad įdomių pasakojimų galima rasti tiesiog už lango. Šiai istorijai iliustruoti pasitelkti archyviniai Taškento, Besarabijos mikrorajonų kadrai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių. 

[1] Vaclovas Radavičius. Lieporių mikrorajonas. Taškento statyba. Apie 1968 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Virgio Stakėno vaikystės kiemas

Virgis Stakėnas – žinomas muzikos atlikėjas, bardas, kompozitorius ir prodiuseris, bet ne mažiau svarbi jo tapatybės dalis – tai, kad jis yra šiauliškis iki kaulų smegenų. Gimęs ir augęs Šiauliuose, klausytojams jis pažeria daugybę intriguojančių istorijų, kurias užfiksavo Viktoras Gundajevas.

Muzikanto pasakojimuose atsiskleidžia Šiaulių gyvenimas prestižinėje miesto vietoje – Vilniaus ir Tilžės gatvių sankirtoje. Sovietinė vaikystė čia nežadėjo jokių išskirtinių privilegijų ir primena daugumos to laikmečio žmonių patirtas realijas: sumuštinius su sviestu ir cukrumi, „sekretus“ smėlio dėžėje, nerašytas kiemo taisykles ir vaikiškas nuoskaudas. Su šypsena V. Stakėnas prisimena egzotišką anų laikų skanėstą – šokoladinį sviestą, didžiausią kiemo skriaudiką Lionką, vėliau tapusį žinomu karikatūrininku Leonidu Vorobjovu, ir buities ypatumus, kai centre gyvenantys žmonės sandėliukuose laikė malkas, o norėdami nusimaudyti karštame duše, turėdavo patys pasikūrenti krosnį.

[2] Stop kadras iš Viktoro Gundajevo vaizdo įrašo „Virgis Stakėnas pasakoja apie vaikystę 1953–1960 m. Šiaulių centre“, 2022 m. Fotografijos muziejus

Kai Komjaunimo gatvė virto „The Beatles Street“

1968-ieji. Kol pasaulį drebino rokenrolas, sovietinės cenzūros varžoma Šiaulių jaunimo dvasia taip pat ieškojo būdų prasiveržti. Traukos centru tapo Šiaulių geležinkeliečių kultūros namuose vykę šokių vakarai, kuriuose koncertuodavo vietinė roko grupė „Cyclon“. Grupės narys Vidas Žudys prisimena, kad jų repertuare dominavo legendinių „The Beatles“ kūryba, o dainą „Yesterday“ publika ypač mėgo. Anuo metu tokia programa buvo akiplėšiškas iššūkis: sovietinėje sistemoje „The Beatles“ muzika ir jų nešamos laisvės idėjos reiškė protestą prieš oficialiąją ideologiją, kvietimą nepaisyti suvaržymų, primestų sovietų okupuotoms šalims. Įsigyti „The Beatles“ plokštelių buvo neįmanoma, o už viešą jų dainų atlikimą grėsė rimti nemalonumai.

Kartą po audringo koncerto grįždami namo grupės nariai pamatė, kad kažkas gatvės lentelėje nubraukė „Komjaunimo“ pavadinimą ir vietoj jo užrašė „The Beatles Street“. Tai buvo jaunatviško maišto ir meilės muzikai išraiška, akimirkai pavertusi sovietinį miestą laisvės oaze.

Virtualus pasakojimas „The Beatles Street“ Šiauliuose“ iliustruotas fotografijomis iš Vido Žudžio archyvo. Skaitytojui jis atskleidžia, kaip muzika gali peržengti „geležinę uždangą“ ir įkvėpti žmones rizikuoti.

[3] Nežinomas fotografas. Šiaulių roko grupė „Cyclon“, XX a. 7 deš. Iš asmeninio Vido Žudžio archyvo

28-asis „taikos pavasaris“

Istorijoje „Paskutinis klasės draugų susitikimas Šiaulių vasaros estradoje“ fotografas Aleksandras Ostašenkovas dalijasi jaunystės laikų nuotrauka ir kviečia susimąstyti apie tikrąją SSRS „taikos“ prasmę. „Šioje fotografijoje 1973 m. Šiaulių senajame parke nusifotografavau aš su savo klasiokais. Susitikome po mokslų baigimo praėjus keliems metams“, – pasakoja fotografas. Už klasės draugų nugarų puikuojasi užrašas, patetiškai skelbiantis 28-ąjį taikos pavasarį. A. Ostašenkovas svarsto: „Juk po karo Lietuva liko okupuota, kažką sušaudė, kažką išvežė į Sibirą, taika tokia sąlyginė atrodo…“ 

Fotomenininko nuotrauka jaunajai kartai gali atrodyti kaip nerūpestingas jaunystės laikų kadras, brandesniems liudija apie okupacinės valdžios istorijos iškraipymo metodus. Sovietmečiu sąvoka „taikos metai“ buvo dažnai kartojamas lozungas, viena svarbiausių ir nuolatinių sovietinės propagandos temų. Šis naratyvas turėjo visiškai skirtingą reikšmę valdžiai ir paprastiems žmonėms, ypač okupuotose šalyse, tokiose kaip Lietuva.

[4] Aleksandras Ostašenkovas. „Paskutinis susitikimas“, 1973 m., Šiauliai

Gyvenimas be grimo

1989-ųjų Naujieji metai į Šiaulius atėjo visai kitaip. Vietos televizijos kūrėjai nusprendė įprastą gruodžio mėnesio šventinę programą pagardinti tikro gyvenimo prieskoniais. 1989-ųjų eksperimentinės Šiaulių televizijos naujametinė laida vietoj pagražintos tikrovės parodė brutaliai atvirą to meto realybę: operatorius Valdis Šapoka ir laidos redaktorius Rolandas Statulevičius pateikė reportažų iš odos ir venerinių ligų dispanserio, milicijos, blaivyklos ir apleisto mėsos kombinato bendrabučio. Socialinės tarybinio žmogaus gyvenimo problemos sovietinėje spaudoje ir televizijoje paprastai buvo tabu, o drąsūs kūrėjai šioje laidoje žiūrovams atskleidė gyvenimą be grimo. 

Eksperimentinė Jaunimo televizija, kurios įrašus išsaugojo operatorius V. Šapoka, buvo oficialiosios Šiaulių  televizijos, įsikūrusios 1991 m., pirmtakė.

[5] Stop kadras iš vaizdo įrašo „1989-ųjų eksperimentinė Šiaulių televizija. Egzotiškas Šiaulių gyvenimas lygiai prieš 35 metus“ (kūrėjai Rolandas Statulevičius, Valdis Šapoka ir kt.), 1989 m.

„Pietinis yra visur!“ – 90-ųjų kartos manifestas

„Šaulius aš dabar tarsi iš šono pamatau, daug ką išgirstu pirmą kartą. […] Draugai, kolegos Vilniuje klausia: nu gal tu jau baik apie tuos Šiaulius rašyti, kiekgi galima? Bet aš jiems to pažadėti negaliu“, – šypsosi literatūrologas, rašytojas Rimantas Kmita, sukūręs vieną populiariausių šiuolaikinių romanų „Pietinia kronikas“.

Po Sovietų Sąjungos griūties Šiauliai, kaip ir visa Lietuva, įžengė į naują, laukinę epochą. Būtent šį laikmetį ir įamžino R. Kmita, o lietuvių skaitytojai entuziastingai jį atrado iš naujo. Šiaulietiška tarme parašytas kūrinys tapo ne tik literatūrine sensacija, bet ir visos 90-ųjų kartos manifestu, autentiškai pasakojančiu apie tapatybės formavimąsi, meilės paieškas ir gyvenimą permainų sūkuryje. „Pietinis“ skaitytojų sąmonėje įsitvirtino ne tik kaip geografinė vieta, bet ir kaip tapatybės simbolis, atpažįstamas visoje Lietuvoje ir suprantamas Rytų Europos žmonėms. 

Virtualiame pasakojime „Rimanto ir mūsų istorija“ galima išklausyti visą rašytojo interviu apie vaikystės miestą ir kaip jis keitėsi metams bėgant. 

[6] Stop kadras iš Viktoro Gundajevo vaizdo įrašo „Šiaulių albumas: portretai. Rimantas Kmita“ (kalbina Vilma Karinauskienė), 2022 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Šis tekstas nepretenduoja nupiešti tikslaus ir išsamaus Šiaulių kultūrinio gyvenimo veido, veikiau siekia jį atverti per atskirų žmonių patirtis. Surinktos mikroistorijos liudija ne tik apie konkrečius įvykius, bet ir apie bendrą vietos ir laiko atmosferą, žmonių nuotaikas ir kūrybinės laisvės paieškas. Būtent šie fragmentiški, bet gyvi prisiminimai šiandien tampa neįkainojamu paveldu. Jie leidžia mums geriau suprasti, kaip formavosi dabartinis miesto kultūrinis identitetas. Turite savo istoriją? Pasidalykite ja su visais! Papasakokite savo prisiminimus apie istorinius įvykius, vaikystės vietas, žymius savo krašto žmones, pasidalykite šeimos, giminės fotografijomis ar vaizdo įrašais. Platforma „Mano ir mūsų istorija“ suteikia galimybę jūsų istorijai tapti nacionalinio paveldo dalimi. 

Virtualių pasakojimų platformą „Mano ir mūsų istorija“ sukūrė ir administruoja Šiaulių „Aušros“ muziejus ir Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras. Jos tikslas – sujungti privačių ir viešųjų archyvų turinį, pildyti interaktyvų pasakojimą apie mūsų kolektyvines patirtis. 

Parengė Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras.

Pranešimą paskelbė: Dalia Raupelytė, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus