(Ne)atrasta Afrika: kur gamta demonstruoja nepažabojamą galią ir neknibžda turistai

Namibijos galbūt ir neišvysime turistų dažniausiai lankomų šalių sąraše, tačiau pasirinkęs šią kryptį gali būti tikras – tokioje kelionėje gali aplankyti vietas, kuriose žmogus tebėra svečias, o gamta – galinga šeimininkė. Birželį kartu su bendraminčių grupe Pietų Afrikoje keliavęs VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkas asist. dr. Žydrūnas Preikša patvirtina – Namibija yra pati įdomiausia ir kartu laukiniškiausia Pietų Afrikos regiono šalis, kurios kraštovaizdis – itin mažai paveiktas žmogaus. 

Baugu, bet įdomu: ten, kur gamta demonstruoja nepažabojamą galią

„Mūsų kelionės maršrutas neapsiribojo pagrindiniu, turistų dažniausiai lankomu maršrutu. Žinoma – šie maršrutai taip pat patrauklūs, tačiau man žymiai įdomiau rinktis atokesnes vietas, kuriose turistų sutiksi ne taip ir dažnai ir pamatysi daugiau autentikos. Pavyzdžiui, Skeletų krantas – atoki teritorija, besidriekianti Atlanto vandenyno pakrante kelis šimtus kilometrų, kurią turistai paprastai aplenkia. Iš Antarktikos šią vietą pasiekia Bengelos srovė, „įlendanti“ net į tropikus, taip sudarydama nestandartinį atšiaurų klimatą: čia dažnai vyrauja rūkas, vėjai. Skeletų krantas dažnai vadinamas laivų kapinynu dėl čia dažnai dūžtančių laivų, net ir dabar, turint moderniausią navigacijos įrangą“, – sako mokslininkas.  

Skeletų kranto nacionaliniame parke apsistoti nakčiai galimybės nėra, tad tenka jį kirsti vienu ypu. „Patirtis ypač įdomi, o kraštovaizdis labai atšiaurus“, – sako pašnekovas.

Nors Skeletų krantas yra arti vandenyno, tačiau pakrantėje vyrauja dykumos. Šaltoji Bengelos srovė ir dėl jos susidarančios oro masės regiono krituliais nelepina. „Tačiau šalti vandenys, atplaukiantys nuo Antarktikos, ruoniams sudaro palankias sąlygas įsikurti net tropinėse platumose. Vienintelė čia gyvenanti rūšis – Pietų Afrikos jūros lokys Arctocephallus pusillus. „Cape Cross“ draustinyje jų gyvena dešimtys tūkstančių. Iš tiesų – vienoje vietoje pamatyti tiek ruonių – įspūdinga. Jie gyvena laisvai, nėra uždaryti aptvaruose“, –  pasakoja Ž. Preikša ir priduria, kad čia aptverta tik pati lankymo teritorija, abipusiam – žmonių ir ruonių – saugumui.  

„Be abejonės, didžiausia gyvūnų oazė Namibijoje yra Etošos nacionaliniame parke. Per kelias dienas pamatėme beveik visus stambesnius žinduolius, įskaitant liūtus, leopardus, gepardus, raganosius, dramblius, žirafas. Pačių gyvūnų gausa yra didžiulė. Parkas maksimaliai pateisino visus lūkesčius. Tiesa, ir parko dydis įspūdingas – trečdalis Lietuvos teritorijos“, – Etošos nacionalinio parko mastą detalizuoja mokslininkas.

Himba gentyje – šimtus metų puoselėjamos tradicijos

Namibijoje aptinkama nemažai civilizacijos mažai paveiktų kaimelių. Himba – išskirtinė Afrikos gentis, kurioje gyvenimo ritmas teka pagal gamtos ir protėvių diktuojamą tvarką.

„Himba genties moterys išsiskiria neįprastomis šukuosenomis ir apranga – čia jos vaikšto mažai prisidengusios. Vanduo nėra naudojamas asmeninei higienai, t. y. prausimuisi. Kūnus šios genties žmonės įsitrina ochra – tarsi uoliena. Dėl šios priežasties jų kūnai būna raudoni. Moterų šukuosenos – išskirtinės. Atrodo, jog dalis plaukų tikri, kiti – tarsi prilipdyti iš molio. Genties moterų gyvenimo būdas – taip pat savitas. Į miestą jos praktiškai nevaikšto, būna tik savo erdvėje, neturi daug kontaktų“, – apie vieną žymiausių Afrikos genčių pasakoja mokslininkas.

Giliai po žeme – gyvybės šaltinis

Paviršinis vanduo Namibo dykumoje yra ypač trumpalaikis, todėl žmonės naudoja gruntinį vandenį. Tokiam vandeniui išgauti reikalingi siurbliai, kurie be energijos – neveikia. Todėl čia žmonės pasitelkia išradingumą – vietiniai geriamąjį vandenį išgauna pasitelkdami vėjo malūnus. „Daugelyje vietų gruntinis vanduo slūgso giliai, todėl tik nedaugelio augalų šaknys geba pasiekti vandenį. Taip pat ir žmonės nesant vandens negali ganyti gyvulių. Tokiose vietose augalija – itin skurdi. Išlieka tik tie augalai, kurie gali išverti ilgalaikes sausras. Įvairių laukinių stambiųjų gyvūnų galima stebėti visoje šalyje, ne tik saugomose teritorijose, kas retai pasitaiko Afrikoje. Tiesa, jų paplitimą stipriai riboja vandens trūkumas. Sausas klimatas stipriai sulėtina organinių medžiagų skaidymosi procesus, tad čia galima sutikti daugybę šimtmečių išlikusius medžius, nors, dalis jų ir sausus, bet jie dar išliks ne vieną šimtmetį“, – apie stebėtiną augalijos gebėjimą prisitaikyti pasakoja mokslininkas.

„Paradoksalu, tačiau klimato šiltėjimas šios šalies žmonėms gali būti tik į naudą, nes sunykus šaltajai Bengelos srovei, šiltos oro masės nuo Atlanto gali slinkti link sausumos ir atnešti daug kritulių, todėl dabar čia dominuojančios dykumos susitrauktų ar visai išnyktų ir žmonės galėtų apgyvendinti dideles naujas teritorijas. Be abejo, laukinei gamtai tai būtų pražūtinga“, – sako mokslininkas. 

Pranešimą paskelbė: Elena Bagdonavičiūtė, Vytauto Didžiojo universitetas