Naujasis Vilniaus mažojo teatro sezonas – apie mus permainų akivaizdoje

„Pasitikime laiką tokie, kokius jis mus užklupo“, – šiuos austrų rašytojo Stefano Zweigo žodžius Valstybinio Vilniaus mažojo teatro meno vadovė Gabrielė Tuminaitė pasirinko kaip naujojo sezono epigrafą. Jame slypi du svarbiausi siekiai: tiksliai užčiuopti laikmečio pulsą ir išlikti sąžiningais prieš publiką ir patiems prieš save šiame pervartų laike. Tačiau Vilniaus mažasis teatras niekada nesivaikė madų ir dialogo su publika siekė scenoje kurdamas ne tiesmuką tikrovės atspindį, o savitą pasaulį, kurstantį ir protą, ir jausmus. Ir suteikiantį žaidimo malonumą, ir skatinantį kritinius apmąstymus. 

Įdėmiau sekantieji Vilniaus mažojo teatro veiklą pastebės, kad ir formuojant repertuarą, ir įgyvendinant įvairius projektus, čia siekiama balanso ir dialogo: tarp klasikos ir šiuolaikybės, tarp tradicijos ir eksperimento, tarp vyresnės ir jaunesnės kartų. Repertuare dera klasikos kūrinių interpretacijos ir šiuolaikinių pjesių pastatymai, išsaugoti kai kurie legendiniai teatro spektakliai, o šalia jų savo idėjas leidžiama įgyvendinti dar tik kūrybinį kelią pradedantiems menininkams. O vizitinė šio teatro kortelė – kaip brangusis akmuo nugludinta aktorių trupė – atpažįstama, bet kaskart vis kitokia, teatrinę žaismę meistriškai derinanti su žmogiškosios prigimties pažinimu ir atjauta.

Mariaus Ivaškevičiaus pjesių ciklas ir Carlo Goldonio „Vasarotojų trilogija“ 

Ateinantį Mažojo teatro sezoną galima pavadinti trilogijų sezonu. Tai rodo šio teatro kūrėjų meninio mąstymo kryptingumą, nuoseklų gilinimąsi į rūpimus klausimus ir tradicijų tąsą bei jų persvarstymą. Pirmoji trilogija, kurią sudaro trijų Mariaus Ivaškevičiaus pjesių pastatymai, siūlo dekonstruoti istorinių asmenybių mitus ir naujai įsižiūrėti į praėjusių amžių Lietuvos ir Europos šviesuomenės gyvenimą ir jų vizionieriškas idėjas. „Madagaskaras“ (rež. Rimas Tuminas ir Arvydas Dapšys), „Mistras“ (rež. Rimas Tuminas) ir praėjusio sezono pabaigoje pasirodęs „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ (rež. Oskaras Koršunovas), kiekvienas į dabartį siūlydamas pažvelgti per vis kito istorinio laikotarpio aktualijas, tarpusavyje mezga žaismingą polilogą. Nepaisant stilizuotų istorinių kostiumų, šie spektakliai anaiptol nėra istoriniai. Tai vaizduotės ir minties šventė, jausmingas teatrališkumo sūkurys. 

Naują trilogiją planuoja režisierė Gabrielė Tuminaitė. Tai garsaus XVIII a. italų dramaturgo, commedia dell‘arte reformatoriaus Carlo Goldonio trijų pjesių ciklas „Vasarotojų trilogija“ (Trilogia della villeggiatura). Vilniaus mažojo teatro meno vadovė šį sumanymą brandino ne vienerius metus: gilinosi į literatūrinį Goldonio palikimą, nagrinėjo pjesių pastatymus, tyrinėjo teorinę literatūrą, konsultavosi su ekspertais. Kūrybinio darbo įžanga tapo 2024 m. gruodį ir 2025 m. birželį vykusios aktorinio meistriškumo dirbtuvės su italų aktoriumi ir režisieriumi Luciano Romano, kuris net 35 metus tyrinėja Goldonio kūrybą ir yra įkūnijęs ne vieną jo pjesių veikėją. 

„Pasaulis – tai knyga, kurią tyrinėjau daugiausiai“, – rašė Goldonis savo „Atsiminimuose“, o polinkis tyrinėti pasaulį puikiai atsiskleidžia „Vasarotojų trilogijoje“ ir kitose pjesėse, supinančiose komiškumą ir gyvenimiškosios tikrovės nuožmumą. Be to, Goldonis nujautė didžiules permainas, kurios kartu su Didžiąja Prancūzijos revoliucija atneš tikruosius „naujus laikus“, ir iš Venecijos žmonijai siuntė perspėjimą apie tai, kad gyventi taip, kaip iki šiol, nebegalima… 

„Vasarotojų trilogija“ – tai monumentalus kūrinys ne tik dėl meistriškai nugludintos dramaturgijos, bet ir dėl išgauto kone kinematografinio realizmo. Autorius pasakoja apie veikėjų bejėgiškumą juos užklupusios krizės akivaizdoje, kai, tapę savo pačių įpročių vergais, jie nesugeba susidoroti su radikaliais gyvenimo pokyčiais. Originalus režisūrinis Gabrielės Tuminaitės sumanymas išties intriguoja. Ji ketina spektaklius kurti kūrybinių laboratorijų principu, o trilogijos dalis įgyvendinti skirtinguose teatruose, taip įkūnydama metateatrinį kūrinio lygmenį. Pirmojoje dalyje „Atostogų karštinė“ veiksmas sukasi apie karštligišką troškimą išvykti vasaroti į užmiesčio vilas. Veikėjai nepaiso nei savo finansinių galimybių, nei moralinių normų, jie apakinti noro kuo greičiau atsidurti „ten“, kur išsipildys kaip žmonės, o problemos, nuo kurių bėga, išsispręs savaime. Beatodairiškos pastangos ištrūkti teatro sceną palieka prišiukšlintą ir nusiaubtą. Spektaklio veikėjai išskuba į kitą, „geresnį“ teatrą, tikėdamiesi jame tapti tuo, kas jiems pažadėta: talentingesniais, labiau pripažintais. Kas ten jų laukia – sužinosime kiek vėliau, o pirmosios trilogijos dalies premjera numatyta 2026 m. 

Goldonio mįslė

Carlo Goldonis Europos dramos ir teatro raidai reikšmingas ne tik kaip improvizacinės kaukių komedijos reformatorius, bet ir kaip visiškai naujos teatro koncepcijos kūrėjas. Pirmiausia, Goldonis iš esmės transformavo tradicinį XVI a. Italijoje gimusį ir daugelyje Europos šalių išpopuliarėjusį commedia dell‘arte žanrą. Goldonis, nenuneigdamas aktorių talento, kritikavo šios teatrinės formos tiesmukiškumą, paviršutiniškumą ir stačiokišką humorą. Dramaturgas skatino gilintis  į veikėjų psichologiją, kurti kasdienį gyvenimą labiau primenančius dialogus ir situacijas. Tačiau Goldonis neapsiribojo vien komedijos reforma. Jis plėtojo naują teatro koncepciją: teatrą jis suvokė ne tik kaip pramogą ar simbolinį ritualą, bet ir kaip socialinio dialogo erdvę, kurioje nagrinėjami įvairūs visuomenei aktualūs klausimai. Galima sakyti, kad toks požiūris padėjo pamatus moderniajai dramaturgijai, krypusiai realistiškumo ir žmogaus prigimties analizės link.

Goldoniu žavėjosi daugelis Europos režisierių, tačiau daugumą patraukdavo visų pirma jo pjesių lengvumas ir žaismė, sumišusi su lyrizmu. Vis dėlto retas kuris ryždavosi pažvelgti, kas slypi už šio žaižaruojančio paviršiaus. Lyg apsėstas troškimo perprasti Goldonio paslaptį buvo garsusis italų teatro klasikas Giorgio Strehleris, statęs tas pačias pjeses ne po kartą. Unikalų raktą į Goldonio pasaulį turėjo ir Rimas Tuminas, Vilniaus mažajame teatre pastatęs „Triufaldino, arba Dviejų ponų tarną“. Gabrielė Tuminaitė šiandien Goldonį skaito dar kitaip. Jos įsitikinimu, Goldonis nepelnytai laikomas „lengvų komedijų“ autoriumi, nes tikroji jo kūrybos galia slypi ne juokinime, o skaudžioje patriarchalinės visuomenės kritikoje. Jo sukurti moterų personažai – išskirtiniai, kupini galios ir tvirtybės. Dažnai aistra jų nevertiems vyrams jas ir pražudo, tačiau jos yra sklidinos gyvybės, orumo ir paslapties, kurią ne taip lengva įminti. 

Besiruošdamas repeticijoms, Vilniaus mažasis teatras užmezgė ryšį su italų literatūros tyrinėtoja, knygos „Eksperimentinės Goldonio dirbtuvės“ (L’officina sperimentale di Goldoni) autore Giulia Tellini, kuri ir praplėtė Goldonio kūrybos suvokimo kontekstą, ir patvirtino Tuminaitės įžvalgas apie moteriškų personažų gelmę ir nenuspėjamumą. Tellini pasakojo, kad visi moterų personažai yra sukurti konkrečioms aktorėms, atsižvelgiant ne tik į jų būdo savybes ir gabumus, bet ir į vidinę trupės gyvenimo dinamiką. Be to, mokslininkė atskleidė, kaip chronologiškai kito Goldonio kūriniuose įkūnyta meilės samprata – nuo rūpestingos ir gydančios meilės iki sekinančios ir pastūmėjančios į pražūtį. O pati meilės tema dažnai tampa įrankiu diagnozuoti socialines ligas. 

Beje, įdomu, kad Goldonio pjeses dažniausiai statė režisieriai vyrai. Net talentingasis Strehleris, nors ir labai mėgęs šio autoriaus kūrybą, nesiėmė tų tekstų, kuriuose moterų personažai stipriausi. Nors Tuminaitės meniniam požiūriui, be abejo, būdinga feministinė perspektyva, ir tuo ji pratęs savo kūrybinius tyrinėjimus, pradėtus spektakliuose „Atsitiktinumas“ pagal Prosperą Mérimée, Žemaitės „Marti“, ir Paulinos Pukytės „Scilė nori būti žmogumi“, režisierė ne tik kritikuoja patriarchalinę visuomenę, bet ir gręžia savo žvilgsnį į pačią žmogaus esmę, žmogiškosios prigimties dvilypumą. Ir daro tai švelniai, su užuojauta ir supratimu. 

„Galbūt iš čia ir kyla Goldonio, kaip paviršutiniškų komedijų kūrėjo, vertinimas? Gal per daug atpažįstami tie veikėjai, per daug artimi žmogaus prigimčiai? Tada žmonėms susiformuoja kokia gynybinė reakcija: neva veiksmas vyksta nežinia kur, nežinia kokiais laikais. Bet iš tikrųjų mes ir esame tokie ir kvaili, ir juokingi, ir apgailėtini, ir nevykėliai. Galbūt norime gyventi herojiškai, bet Goldonis sako: ne, čia yra tiesiog gyvenimas – juokingas ir kvailas iš esmės“, – dalijasi įžvalgomis režisierė Tuminaitė.

Originalūs kūrybiniai sumanymai – kultūrinės bendruomenės auginimui 

Gabrielė Tuminaitė atkreipia dėmesį, kad mus užklupęs laikas pilnas vidinių lūžių, besikeičiančių santykių modelių, bet ir vis dar veikiančių pasenusių sistemų, kuriose daugelis balsų dažnai lieka nutildyti. „Balta suknelė, deimantinis žiedas, laimingas gyvenimas iki mirties. Tačiau po viskuo – sutartis. Vienpusis mainų sandoris, kuriame moterys paaukoja laisvę, darbą, jaunystę ir dažnai – savo svajones. Už ką? Už stabilumo iliuziją, už titulą, už idėją, kad būti pasirinktai – tai jau laimėjimas. Bet tai – ne pergalė. Tai – sistema, kuri priklausomybę pateikia kaip romantiką, o auką – kaip meilės įrodymą. Tai sistema, kurioje moteriai, net ir viską atidavusiai, vis tiek tenka išgirsta: „Esi nepakankama“. O kai viskas žlunga – kas turi atstatyti, kas praranda laiką, tapatybę, finansus? Būtent ji“, – svarsto režisierė, 2018 m. Mažajame teatre pastačiusi spektaklį „Marti“ pagal Žemaitės apsakymą.

Todėl teatras sumanė netikėtą eksperimentą – teatrinį Vingių Jono teismą, kuriame kartu su aktoriais dalyvaus tikri teisėjai, prokurorai ir advokatai. Publika galės stebėti, kaip mūsų teisinė sistema reaguoja į smurtą šeimoje, kokios yra moters galimybės apsiginti ir kiek pasiduodame vis dar gyvybingam patriarchaliniam naratyvui? Išskirtinis meninio renginio sumanymas įtvirtins Vilniaus mažojo teatro, kaip atviros erdvės, skirtos probleminiams visuomenės klausimams tyrinėti, tapatybę. 

Spektaklis-teismas yra vienas iš pavyzdžių, kaip Vilniaus mažasis teatras stengiasi nuosekliai plėsti ir auginti kultūrinę bendruomenę. Taip pat teatras nuolatos skiria ypatingą dėmesį jauniesiems menininkams – naująjį sezoną numatoma tęsti „DramaTest“ rezidencijų projektą. Konkurso principu įgyvendinamu projektu siekiama suteikti kūrybos platformą pradedantiesiems kūrėjams ir sykiu tyrinėti naujas dramaturgijos ir teatro teritorijas. Šių metų konkurso laureatas – prieš dvejus metus studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs režisierius Justinas Vinciūnas, apdovanotas Kultūros ministerijos metų debiuto premija ir „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias pradedantis menininkas. Jis planuoja kurti spektaklio eskizą pagal danų autorės Tove’s Ditlevsen romaną „Veidai“. Kūrinio premjera planuojama 2026 m. pavasarį. 

Ugdydamas jaunuosius, Mažasis teatras nepamiršta ir savo legendų. Sezono pradžioje teatras pakvies į parodą, skirtą aktorės Eglės Gabrėnaitės 75-erių metų jubiliejui, o pavasarį, minėdamas kompozitoriaus Fausto Latėno 70-ąsias gimimo metines, pristatys muzikinę programą.

Vilniečiai ir miesto svečiai į Mažąjį teatrą kviečiami užsukti ne tik sudalyvauti renginiuose, bet ir paskaityti ar pasiskolinti knygą – teatras puoselėja ir nuolat pildo prie bilietų kasos įsikūrusią „Dramateką“ – neformalią skaitymo, bendravimo ir dalinimosi erdvę, atveriančią platesnius teatrinius kontekstus. Rudenį taip pat planuojama rengti diskusijas apie teksto ir vertimų vaidmenį teatre. Visų šių renginių įvairovė liudija Vilniaus mažąjį teatrą esant gyvybinga, naujas idėjas generuojančia ir kultūrinę bendruomenę auginančia ir buriančia erdve.

Teatrologė Ramunė Balevičiūtė

Pranešimą paskelbė: Aistė Mažutytė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras