tureklai-su-stiklo-elementais-3-www.metalo-gaminiai.ltKalvystė vienas sun­kiausių ir ne visada geriausiai apmokamų amatų. Sį teiginį visiškai pa­tvirtina autoriaus atlikti tyrinėjimai įvairiose Lietuvos vietose.Todėl svarbu išaiškinti sąlygas ir priežastis, lėmusias kalvystės amato Lietuvoje plėtrą ir mokymąsi. Visa tai žinoti svarbu dar ir dėl to, kad kalvio darbas reikalavo ne tik daug fizinių jėgų, bet ir didelio įgudimo, sumanumo, meistriškumo, kaip matysime, kartais gana ilgo mokymosi.Tai, kad iki XIX a. antrosios pusės Lietuvoje kalvyste, kaip ir kitais amatais, daugiausia vertėsi svetimtaučiai, nulėmė istorinės sąlygos.Plačiai žinomuose Gedimino laiškuose (XIV a. pradžia) į Lie­tuvą buvo kviečiami svetimšaliai amatininkai (ir kalviai): „su žmo­nomis, vaikais ir galvijais, tegu ateina ir išeina pagal savo norą visiškai be jokio trukdymo“, nors buvo skatinami mokytis amatų ir vie­tos žmonės“.Lietuvos feodalai, o vėliau – kapitalistai amatus telkė šalia jų val­domų stambių ūkių ir įmonių. Taigi nuo seno amatai (tarp jų ir kalvys­tė) daugiausia telkėsi miestuose (cechuose) ir dvaruose, o iš čia jau sklido po miestelius ir kaimus.

Valstiečiams patekti į cechus buvo sunku, todėl cechuose jų buvo mažai ir tik panaikinus baudžiavą padaugėjo. Pagaliau ne visi miestų kalviai meistrai bei jų mokiniai įėjo į cechų „brolijas“. Neįėjusieji buvo persekiojami kaip „fušiariai“ ir „peckeliai“.Kaip minėta, metalo, medžio apdirbimo ir kitais amatais Lietuvo­je dažnai vertėsi ne vietos gyventojai; nuo XIX a. pradžios tureklai, panaikinus apribojimus – ypač žydų tautybės amatininkai. 1887 m. duomenimis, Vilniuje buvusios 1706 amatų dirbtuvės, iš kurių 1064 priklausė meist­rams žydams; 1884 m. Kaune atitinkamai: 661 ir 498, o 1887 m. Kau­no gubernijoje (įskaitant pameistrius ir mokinius) 7970 amatininkų, iš jų žydų 5796, arba 73 proc. visų amatininkų.

Panaši padėtis buvo ne tik stambiausiuose Lietuvos miestuose, bet ir provincijoje. Tai, žinoma, pasakytina ir apie tokį sunkų amatą kaip kalvystė.1898-1899 m. Vilniaus gubernijoje žydų tautybės kal­vių, vario ir skardos dirbinių meistrų (toliau jie vadinami „kalviais“, nes vario ir skardos apdirbimo meistrų buvo nedaug), buvo 774, pa­meistrių – 338, mokinių – 558; Kauno gubernijoje meistrų – 602, pa­meistrių – 196, mokinių – 341. Nors šie duomenys galbūt neišsa­mūs, tačiau pakankamai svarūs. Jie rodo, jog gana daug kalvių buvo žydai. Be to, iš šių duomenų matyti, kad buvo plačiai naudojamas pameistrių ir ypač mokinių, net vaikų darbas. Panaši padėtis buvo ir vėlesniais laikais.

Kita vertus, tokia statistika leidžia teigti, kad Lietuvoje XIX a. pabaigoje kalvyste vertėsi palyginti daug amatininkų. Kapitalistinė pra­moninė gamyba dar negalėjo patenkinti augančių reikmių nesudėtin­giems metalo dirbiniams, kuriuos nesunkiai gamino kalviai, jų padėjė­jai ir mokiniai. Be to, daugėjant įvairių žemės ūkio padargų, daugiau reikėjo juos remontuoti, kartu reikėjo ir daugiau kalvių.XIX a., be žydų tautybės amatininkų, Lietuvoje kalvyste vertėsi visų kaimyninių tautų žmonės – rusai, baltarusiai, lenkai, vokiečiai, lat­viai, panašiai kaip Estijoje – suomiai, švedai, vokiečiai.