slidinėjimasSlidinėjimas daugelyje šalių – populiarus žiemos sportas ir aktyvaus poilsio būdas. Mūsų dienomis ypač išpopuliarėjo kalnų slidinėjimas. Jo istorija prasidėjo 1889 m. Alpių kalnuose. Ilgainiui šis sportas prigijo įvairiose vietų, kur yra kalnų ir sniego. Šiuo metu slidinėjimo turizmo infrastruktūra išvystyta daugelyje šalių. Slidinėjimo kurortų yra ne tik Europoje ir Šiaurės Amerikos šalyse, bet ir Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Amerikos Andų bei Azijos kalnuose.

Kalnų mėgėjai gali rinktis kurortus pagal savo slidinėjimo galimybes ir juose įrengtas trąsas. Šia žiemos pramoga gali mėgautis tiek pradedantys mėgėjai, tiek jau patyrę sportininkai. Svarbiausia pasirinkti tinkamą trasą. Paprastai jos yra pažymimos, nurodant sudėtingumą. Europoje trasos žymimos šiomis spalvomis: žalia, mėlyna, raudona bei juoda. Lengvos ir paprastos trasos yra žalios spalvos, truputėlį sudėtingesnės ir statesnės trasos – mėlynos. Raudonos trasos dar sudėtingesnės, gana stačios ir ilgos. Tokios trasos skirtos daugiau patyrusiems slidininkams. Pačios sudėtingiausios ir stačiausios trasos yra juodosios. Jomis naudojasi tik puikiai leidimosi techniką įvaldę slidininkai.

Slidinėjimo technika – tai čiuožimo krypties ir leidimosi greičio kontrolė. Kalnų slidininkai leidžiasi, darydami pasikartojančius posūkius į kairę ir į dešinę. Pradedantys mėgėjai paprastai leidžiasi išlaikydami saugų greitį ir vieną arba abi slides kreipdami į vidų. Jų čiuožimo būdas vadinamas „plūgu“. Patyrę slidininkai leidžiasi daug greičiau ir naudoja sudėtingesnę techniką.

Saugus slidinėjimas priklauso ir nuo tinkamai pasirinktų slidžių. Kalnų slidinėjimui yra skirtos specialios slides, jos tvirtesnės ir sunkesnės už lygumų slides. Leidžiantis nuo kalnų, pasiekiamas didelis greitis, todėl slidės turi būti labai tvirtos. Be to kalnų slidininkai gali leistis tiek sniegu, tiek ir ledu, jie daug sukinėjasi. Sukantis labai svarbu išlaikyti trajektoriją ir nepraslysti, todėl, gaminant slides naudojamas specialus metalas, o slidžių kraštai labai aštrūs. Slidininkų batai turi būti aukšti ir standūs, kad padėtų valdyti slides, o apkaustai prie slidės turi pritvirtinti visą bato pado plokštumą. Kalnų slidžių apkaustai yra pritaikyti taip, kad apsaugotų koją nuo lūžių – jie „paleidžia“ koją, kai ji sukama arba lenkiama didele jėga. Slidininkui nugriuvus, slidės tiesiog nukrinta atskirai. Todėl, kad tokiais atvejais slidininkai nepamestų kalnuose slidžių, dabar jos yra gaminamos su specialiais stabdžiais.

Slidinėjimas, nors ir kalnų sportas, tačiau gali tapti puikia žiemos pramoga – tiek mažam, tiek dideliam, tiek mėgėjams, tiek ir patyrusiems sportininkams.